Birštono džiazo festivalis: tarp modernumo ir tradicijos

Džiazo laiku, rytiniai antrosios festivalio dienos pasirodymai nubraižė visos likusios dienos gaires. Tai lietuvių džiazo dabarties ekspozicija, kurioje kartu reprezentuojami modernūs ir eksperimentuojantys jaunosios kartos atlikėjai, bei visame pasaulyje koncertuojantys ir Vakarų tradicijas į Lietuvą parvežantys atlikėjai.

Garso menininko Vyčio Purono programuojamas Vilniaus kolegijos projektas „The Oscillation Orchestra“ demonstravo modernybės standartus. Ansamblis, kurio pagrindinis garso maršrutizatorius – analoginis modulinis sintezatorius ir „gyva elektronika“, sukomutavo savo instrumentus su Birštono džiazo festivalio archyvu ir taip atidavė pagarbą tradicijai. Informaciją su garso paketais generavo ryškiai nacionalinėje scenoje spindintys jaunieji veidai: vokalistai Paulina Skrabytė ir Simonas Krukonis, klavišininkas Kazimieras Krulikovskis, gitaristas Adomas Silevičius ir bosistas Vainius Indriūnas.

Mindaugas Stumbras. V. Suslavičiaus nuotr.

Kūrybinių klajonių įkvėptas, Škotijoje mokslus baigęs gitaristas Mindaugas Stumbras pristatė to paties pavadinimo albumą „Inspirations“. Ryškios europietiškos džiazo tradicijos persmelktas kompozicijas išpildyti festivalio scenoje padėjo taip pat gerai amatą išmanantys džiazmenai: pianistas Gediminas Strupinskas, trimitininkas Mindaugas Vadoklis, kontrabosininkas Denisas Murašovas ir būgnininkas Tuomas J. Räsänenas. Neabejotina, kad džiazo gitaros gerbėjai Lietuvoje gali didžiuotis atlikėju, kurio grojime girdisi kurtrozenvinkeliškos, adamrodžersiškos ir daugelio kitų meistrų inspiruotos intonacijos.

Dmitrijus Golovanovas ir Janas Maksimovičius. V. Suslavičiaus nuotr.

Modernizmo vėliava nešini į naują scena žengė ir Dmitrijus Golovanovas bei Janas Maksimovičius. Menininkų duetas pademonstravo ne tik puikų tarpusavio susiklausymą, bet ir gerą pokalbį su mašinomis. Su garsą įrašančiais, atkartojančiais, filtruojančiais, dekonstruojančiais įrenginiais jiedu ne kovojo, o bendravo, tarėsi, klausėsi ir atsakinėjo. Tai nebuvo deklaratyvi, į sukilimus ir revoliucijas šaukianti naujųjų technologijų demonstracija ar madingas atlikėjo ir publikos lygiavertę interakciją skatinantis performansas. Tiesa, nors fortepijono stygų žnaibymas kėlė šiokias tokias paviršutiniškos „priemonių“ paieškos aliuzijas, skambėjo tikras paktas tarp žmogaus ir jo tęsinių. Viską pateikdami nepertraukiama, dinamiška, kontrastuojančia improvizacine forma, atlikėjai virtuoziškai suklijavo limbines, mechanines ir elektronines sistemas į vientisą audinį nepaleidusį dėmesio nuo pirmo įkvėpimo iki paskutinio žuvėdros klyksmo (spec. efektai – Janas Maksimovičius). Pagaudami ir perimdami vienas kito muzikines idėjas ar iš jų sugeneruotus garsinius artefaktus, menininkai parodė naują, taikų būdą sugyventi, o gal net sužmoginti mus kasdieną supančias čiauškančias mašinas. Formą puikiai jautė ir apšvietėjai, kiekvieną naują muzikinę tekstūrą nuspalvindami skirtingomis spalvomis ir šešėliais scenoje, pasirodymo pabaigą užtemdydami tolygiai su slopstančiu garsu. Stebėjome gyvą, judantį ir skambantį paveikslą. Svarbu paminėti, kad pasirodymo triumfą karūnavo jautri ir abejonių nekelianti džiazo festivalio Didžiojo prizo įteikimo ceremonija. Nuostabaus grožio Mariaus Petrausko kurta statulėlė buvo įteikta pianistui Dmitirijui Golovanovui.

Didžiojo festivalio prizo statulėlė. Aut. Marius Petrauskas. V. Suslavičiaus nuotr.

Modernios formos subtilybes eksponavo ir kitas festivalio Didžiojo prizo laureatas – Dainius Pulauskas, Lietuvos džiazo scenos legenda, pasirodęs su savo „Acoustic Group“. Iškalbingi faktai: virš 19 autorinių albumų, sudalyvauta virš 150 džiazo festivalių visame pasaulyje, nuopelnai kultūrai įvertinti gausybe prizų, premijų, tarp jų nominacijos Lietuvos nacionalinei kultūros ir meno premijai bei apdovanojimas Vyriausybės kultūros ir meno premija. Vienas ryškiausių Pulausko kūrybinių įspaudų viešojoje erdvėje yra kompozicija „Įsiskverbimas“ (iš to paties pavadinimo albumo), tapusi „Kaunas Jazz“ šaukiniu ir neatsiejama festivalio bei viso miesto šventės dalimi. Muziko kūrybai būdingos kompleksiškos, sudėtinės metrikos, išplėtotos formos aranžuotės, perteiktos energingu, ryškiu, rafinuotu 9-tojo dešimtmečio fuzijos stiliaus skambesiu, papuoštu intonacijomis iš įvairių, mums egzotinių kraštų regionų.

Birštono festivalyje „Acoustic Group“ pristatė asorti iš Krzsysztofo Komedos ir paties Pulausko autorinių kompozicijų. Kurios sukurtos kieno, buvo galima tik spėti, kadangi grupės lyderis nebuvo šnekus ir paėmęs mikrofoną porą kartų, pristatė skambėjusias kompozicijas po fakto. O iš tikrųjų, atmenant Krzysztofą Trzcinskį, yra svarbu priminti, ypač jaunesnei klausytojų kartai, kad jis buvo ir yra laikomas lenkų Theloniousu Monku ir Milesu Davisu viename, išradusiu modernų džiazą dar gūdžiame šeštajame dešimtmetyje, kuomet visą Rytų Europą dengė geležinė sovietų uždanga, o džiazas, ypač modernus, geriausiu atveju buvo laikomas „įtartinu“. Tad „Komeda“ buvo neišvengiamas, o ir tikrai daug lengviau ištariamas slapyvardis. Pianistas parašė muziką 62 kino juostoms, tarp kurių – Henningo Carlseno, Romano Polanskio (Akligatvis, Peilis vandeny, Rozmari kūdikis) ir kitų kultinių režisierių darbai. Menininko kometa užgeso staigiai (tragiškai mirė nesulaukęs 37-nerių). Tačiau svarbiausia, kad jo kvinteto albumas Astigmatic (1965) tapo vienu svarbiausių džiazo albumų, reprezentuojančių takoskyrą tarp tuomet dominavusio tradicinio amerikietiško stiliaus ir naujos, modernios, specifinės europietiškos estetikos. Tai – spontaniška, individuali kūrinių struktūra, eksperimentiškas, kitoniškas džiazo girdėjimas iš ritmo ir improvizacijos perspektyvos – ką šiuolaikinė ausis atpažįsta kaip praėjusį, bet vis dar gaiviai skambantį modalinio ir cool džiazo stilių.

Krszysztofas Komeda. „East News“ nuotr.

Programa, kaip rašyta, buvo skirta: „muzikantams atsiskleisti kaip individualybėms, pademonstruoti savo meistriškumą ir fantaziją“. Ir išties, tai padaryti jiems pavyko puikiai. Dainius Pulauskas surinko patikimą, tikrų džiazo asmenybių komandą – ne mažesnį kūrybinį bagažą sukaupusį trimitininką Valerijų Ramošką, talentingąjį saksofonininką, aranžuotoją Liutaurą Janušaitį, nepamainomą Lietuvos džiazo kolektyvų kontrabosininką Armaną Isojaną ir, tiesiogiai, šou „pavogusį“ būgnininką Augustą Baroną. Visi suraitė po ryškią, individualią soluotę: Liutauras išplėtojo vieną trumpą motyvą į ilgos trukmės invenciją; Valerijus prapūtė apdulkėjusius fliugelio vožtuvus; Armanas įrodė, kad lipnia kanceliarine juosta „suremontuotu“ kontrabosu galima sugroti dvigubą harmoninį minorą į viršų; o Augustas, kaip minėta, kaustė dėmesį tembrinėm, dinaminėm, ritminėm ir kitom muzikinėm subtilybėmis, kurios, kaip įprasta, išduoda atlikėjo meistrystės požymį.

Dainiaus Pulausko „Acoustic Group“. V. Suslavičiaus nuotr.

Komedos žvaigždė taip pat sužibo aforistiškai, sarkastiškai, kartais net gaivailiškai skambančiose kompozicijose, jų aranžuotėse. Tačiau abejonių sukėlė kompanijos devizas „sugrįžti prie tradiciškesnio skambesio“ ir „pasimėgauti ansamblio darna“. Suprantama ambicija modernioje formoje siekti tradiciško skambesio, kaip rišančiojo elemento. Bet kiek naivu tikėtis, kad tam užtenka pasitelkti akustinius instrumentus. Pritrūko pačių instrumentų akustikos valdymo, o tai yra ypač būdinga europietiškam džiazui. Vėlgi, nustebino ir garso stiprinimo būdai, visiškai nebūdingi akustiniais instrumentais atliekamo džiazo estetikai ar, tiesiog, tradiciniam džiazui. Praktiškai vienoje dinamikoje – nuolat fortissimo skambantis fortepijonas su pučiamaisiais, ir žemesniuose dažniuose kontrabosą nukonkuravęs bosinis būgnas. Džiaze žemas registras priklauso kontrabosui, o bosinis būgnas – akcentuoja aukštesniame registre. Priešingu atveju, bosinis būgnas tampa nepaprastai disonuojančiu, visuomet tame pačiame aukštyje baubiančiu, nelogišku harmoniniu pagrindu. Tradicinio skambesio nepriminė ir vidaus organus kilnojanti ataka, būdingesnė roko, hauso ar hip hopo muzikai. Šios eilutės galėtų būti adresuotos garso režisieriui, nes viso pasirodymo metu neapleido jausmas, kad garsas scenoje rungiasi su garsu salėje. Tačiau apie ansamblio darną taip pat sunku kalbėti, kuomet daugelio atlikėjų akys buvo nuolat įsmeigtos į natų lapus, stengiantis nepraleisti nė vienos, pakankamai kompleksiškas muzikines idėjas koduojančios natos. Kitaip tariant, nebuvo nė acoustic, nė group. Bet modernu – tai tikrai.

Viktorija Pilatovic. V. Suslavičiaus nuotr.

Tradicišką skambesį, pasirodo, pasiekti įmanoma. Tai pasidarė aišku, kuomet pasklido pirmieji dieną užbaigusių pasirodymų garsai. Viktorijos Pilatovic kvartete grojusio ispanų pianisto Alberto Palau tušė nuo pirmo prisilietimo atvėrė pastelinį, švelnų (to paties) fortepijono tembrų spalvyną, o jo kolegos, kontrabosininkas Miquelis Alvarezas ir būgnininkas Mariano Steimbergas organiškai akomponavo meinstryminio charakterio Viktorijos kompozicijoms. Modernumo prieskonį pasirodymui autorė suteikė panaudodama kišeninį Yamaha sintezatorių „reface“.

Pagarba tradicijai, nepriekaištingas atlikimas ir žvelgimas pirmyn – epitetai lydintys Kęstučio Vaiginio kūrybą. Jais įsitikinti galėjo ir festivalio klausytojai. Vaiginio kvarteto, sudaryto iš latvių ir suomių sąjungininkų, pasirodymas vainikavo ir pagrindinę antrosios festivalio dienos potemę – tarp modernumo ir tradicijos.

Joonas Haavisto ir Kęstutis Vaiginis. D. Klovienės nuotr.

Tai buvo trečioji recenzijų ciklo apie džiazo festivalį „Birštonas 2022“ dalis. Pirmąsias dvi rasite čia. Jeigu nekantraujate sužinoti, kas vyko toliau, apačioje įrašykite savo el. pašto adresą, spauskite „Prenumeruoti“, ir sulauksite individualaus pranešimo apie netrukus pasirodysiantį tęsinį.

Prisijunkite prie kitų 18 pasekėjų

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: