Pirmą festivalio vakarą laukė keturi pasirodymai. Estafetę pradėjo Lietuvių išeivijos vaikas iš JAV Nicole Zuraitis su Klaipėdos džiazo orkestru. Nustebino nuo pirmos iki paskutinės natos išlaikytas dangiškas, skaidrus, artikuliuotas, meistriškai valdomas balsas. Idealiai intonacijomis įprasmintos kūrinių temos. Juk tame ir yra vokalo meno grožis. Atlikėjai prisėdus prie fortepijono pasidaro aišku, kad muzika jai „priklauso“, o priemonės – tik forma. Priemonių gausu: aranžuotes taip pat parengė ji pati, jos vyras Dan Pugach (jų bendras darbas buvo nominuotas „Grammy“), galėjome išgirsti ir autorinį Nicoles „Our Blues“, kurio aktualumas ir teatralizuotas perteikimas nepaliko abejingų – you’re much more clever, when you shut your mouth… („tu daug išmintingesnis, kai patyli…“).
Nemažiau sužavėjo entuziastingas, lengvas ir pakankamai darnus džiazo orkestro skambesys, tik prisidėjęs prie Nicole charizmos ir užtikrintai išpildęs kompleksiškų aranžuočių užmanymus. Ypač pademonstruota tvarka ir ritmo pojūtis leido atsiskleisti subtilybėms aranžuotėje, sudėti akcentus reikiamose vietose ir paruošti dirvą soluotėms, kurios buvo puikios. Nustebino ir patyrusių atlikėjų individualumas, ir bigbende grojančių studentų pasirengimas. Tik reikėtų atkreipti dėmesį, kad atlikėjams, kuriems tenka garbė soluoti daugiau negu vieną kartą, derėtų paieškoti įvairesnių muzikinės kalbos priemonių bei soluotės plėtojimo strategijų. Amato išmanymas yra svarbus, bet kad jis taptų menu – reikia įvairovės.
Estafetę perėmė Tamaros Obrovac kvartetas iš Kroatijos. Iš pirmo žvilgsnio primenanti Nedą Malūnavičiūtę (o gi ji taip pat groja fleita ir yra kompozitorė), Tamara prisipažino nė žodžio nesuprantanti lietuviškai, o dainuosianti dialektais ir tarmėmis, kuriomis taip pat niekas jau nebekalba. Bet ar dainoms reikia žodžių? Kam yra tekę girdėti Balkanų džiazą – aišku, kad su tradicine džiazo stilistika čia nebus daug bendro. Tiesą sakant, pirmi kūriniai nesudarė įspūdžio, kad būgnininkas turi daug bendro ir su ritmo pojūčiu. Tačiau, kaip rašė vienas didis bosistas – „muzikalumas atsiskleidžia daugybėje plotmių, bet jeigu vienoje jų esi ypač ryškus, tai atpirks visus netobulumus“ (Victor L. Wooten). Ryškių plotmių kroatų pasirodyme buvo neviena. Visų pirma – tai neišmušamas entuziazmas ir užtikrintumas savo muzikavimu. Subtilios, kitoniškų formų kompozicijos, pateiktos svetimais dialektais (kurių vienas net siekė romėnų laikus) ir praturtintos žiupsneliu aksako. Būtent išgirdus aksaką paaiškėja, kad visi kvarteto nariai groja „neritmiškai“ kartu. O kai kartu – tai, vistik, turi bendra. Štai koks tas kroatiškas džiazas. Pianistas Matija Dedić, išplėtojęs savitas ir virtuoziškas soluotes, parodė tvirtus ryšius su žemynine ir užatlančio džiazo tradicija, o kontrabosininkas Žiga Golob spėjo susipažinti su vietiniu instrumentu ir išgauti vieną kitą gražų garsą.
Visų svarbiausia, kad ketveriukė yra puikus ansamblis, pagaunantys vienas kitą, kad ir į kokias improvizacijos kalvas nuklystų, ir jūras išplauktų. Tai surakino klausytojų dėmesį ir kvėpavimą. Nieko nuostabaus, Tamara su grupės būgnininku Krunoslavu Levačić scena dalinasi jau 38-nerius metus, o tai, kaip išsireiškė dainininkė – „jau ilgiau, negu santuoka“. Telaimina Dievas.
Trumpa 15 min. pertrauka buvo išnaudota dar vienai žaibiškai ir radikaliai scenos transformacijai, nes atėjo eilė „JJA kameriniam projektui“. Iš publikos reakcijos, tik pranešus Jievaro Jasinskio vardą, tapo aišku, kad Birštone jis turi licenciją eksperimentuoti kaip tik nori (festivalio scenoje jis dar pasirodys bent tris kartus). Šis sertifikuotas trombonininkas, dirigentas, kolektyvų dalyvis ir meno vadovas, aranžuotojas ir kompozitorius, o trumpiau – muzikantas, yra gimęs į Lietuvos profesionaliosios muzikos sceną įnešti naujų spalvų. Nesibodėdamas pažinti įvairiapuses amato ir stilių subtilybes, Jievaras pasiūlė minimalizmu persmelktą autorinę programą. Apie skambesio paieškas byloja pasirinkta ansamblio instrumentų sudėtis: trombonas, fliugelhornas, marimba, vibrafonas, perkusija (bendiras, darbuka ir daug kitų egzotiškybių), kontrabosas, dvi gitaros ir arfa. Įsivaizduokite, kaip skamba! Ne džiazo trio, ne kvartetas, ne bigbendas, o šiuolaikinės kamerinės muzikos nonetas.
Ir išties, minimalistinėje tekstūroje išnyrančių trombono ir fliugelio dueto, nepailstančios melodinės perkusijos kontrapunkto, sudėtinių metrų motyvinių ląstelių ir charakteringi Vidurio Rytų perkusijos fragmentai priminė fantaziją iš Steve Reicho, Terry Riley, Philipo Glasso ir Jaga Jazzist kūrybos skiautinių. Pademonstruotas geras kompozicijos formos parinkimas – charakteringos, keturios skirtingų tekstūrų dalys įrėmintos įžanginiu ir baigiamuoju epizodais, kuriuose ilgais, tęsiamais, Jievaro rankų gestais kontroliuojamais sąskambiais „išjudinama“ ir vėl sustingdoma tematinė medžiaga.
Tačiau viso kompozicijos instrumentų spalvyno, tekstūrinių sluoksnių žaismės ir užmanymo išgirsti nepavyko. Pernelyg dideliu garso kiekiu kontrastavo pučiamieji tutti epizoduose, sugriaudami besiliejančią kintančiomis instrumentų grupių spalvomis kurtą garsų tėkmę. Arfa pasigirsdavo epizodiškai tik nurimus tutti, o tikrasis undinėlės instrumento grožis prasimušdavo tik likus styginių gnaibomųjų instrumentų grupei solo. Taip pat kontraboso pizzicato be konkurencijos krito, tiksliau, pradingo perpetum bendiro ir melodinės perkusijos barbenime. Nebent retsykiais užgrieždavo smičiumi.
Tiek muzikantai, tiek garso režisierius yra itin aukšto lygio, bet, turbūt, festivalio formate pritrūko laiko rasti geresnį įgarsinimo sprendimą. Juk, visų pirma, ansamblio užmanymas yra kamerinis. Visi instrumentai – akustiniai. Tokioje muzikavimo formoje, kaip visose kitose, muzikantai turėtų klausyti savo pačių instrumentų ir atitinkamai valdyti savo garso kiekį kolegų instrumentų skambesio atžvilgiu. Tačiau buvo nuspręsta „išlyginti“ ansamblio skambesį vienus instrumentus įgarsinant artima mikrofonų pozicija, kitus – tolima, o gitaras – išvis tiesioginiu nuėmėju. Net geriausias pasaulyje garso režisierius, pirmą kartą girdėdamas tokią kompleksišką instrumentuotę, nesugebėtų suvesti bendrą garsą ir perteikti kompozicinį užmanymą. Tai – kamerinio ansamblio prerogatyva ir atsakomybė. BKC salėje teko klausyti tiek solinės, tiek kamerinės, tiek simfoninės muzikos. Ir viskas ten girdisi be jokių mikrofonų.
Nepaisant to, eksperimentas buvo vykęs, reginys – ekstraordinarus, o apie jo sėkmę liudija arfa, tiksliau – aplodismentai, dvigubai už save pačią didesnį instrumentą nuo scenos ant ratukų išsivežančiai arfininkei Aistei Baliunytei, kurie užgožė kito atlikėjo pranešimą. Plojimų nusipelnė ir kiti projekto muzikantai, atsivežę visą artileriją anksčiau išvardintų instrumentų, už pasiryžimą plėsti ne tik savo, bet ir džiazo festivalio klausytojų muzikines patirtis. Tai trimitininkas Mindaugas Vadoklis, gitaristai Pranas Kentra ir Paulius Volkovas, kontrabosininkas Dainius Rudvalis, perkusininkai Domantas Razmus, Sigitas Gailius ir Andrius Rekašius. O autentišką, detalų ir audialiai kone tobulą kompozicinį užmanymą jau galite išgirsti ką tik pasirodžiusiame projekto studijiniame įraše.
Kita, ne mažiau sudėtinga transformacija: nors scenoje bus keturi atlikėjai, instrumentų – bent dvigubai daugiau. Tai Remigijaus Rančio „Olivia Gongas“. Tiems, kurie seka Remigijaus kūrybinę veiklą, šis projektas gali pasirodyti dar radikalesniu eksperimentu už „JJA“. Iš esmės džiazo muzikos amatą perkrimtęs menininkas eilę metų publiką džiugino sensacingais tradicinės stilistikos projektais, tačiau kūryboje taip pat neišsižadėjo platesnių horizontų, autentiškumo ir savęs pažinimo. Suburtas, sukurtas ir ką tik albumo pavidalu pasirodęs „Olivia Gongas“ yra tų paieškų vainikas, sukėlęs didelį kontrastą festivalio scenoje, tačiau palikęs nedviprasmiškus įspūdžius, minty turint ir už festivalio sienų besirutuliojantį pasaulinį kontekstą.
Remigijus Rančys yra tikras Lietuvos dainius, rašantis lietuviškai. Ir kuo daugiau tokių dainių, tuo geriau – turi susidaryti kritinė masė. Be to, jis yra muzikalus dainius. Įprasta muzikalumo gebėjimus vertinti talento kiekiu, „apvaizdom“, „dovanom“ ar „genijais“. Peržvelgus Remigijaus biografiją, jau nehiperbolizuojant, kad atlikėjas puikiai valdo ne tik kelis pučiamuosius, styginius ir klavišinius instrumentus, o dar ir dainuoja, akivaizdu, kad šis muzikalumas yra visų jo muzikinių ir kūrybinių patirčių, kitaip tariant, gausaus darbo amalgama. Čia glūdi ir didysis atsakymas į tai, ko reikia, kad parašytum gerą, „paprastą“ dainą. O tokių dainų išgirdome daug. Įžangai ideali „Kur diena“, Birštono pušų įkvėpta „Ošia“, liudna „Vėsoka“ ar edukacinė „Vieno karto neužtenka“ (iš pirmo karto prie laužo tikrai nesugrosit). Buvo ir liaudies dainų interpretacijų. Viena jų – visą pasaulį apskriejęs ir tą vakarą Birštonan sugrįžęs, net Amazonėje skambantis „Šaltinėlis“.
Visos dainos skirtingo charakterio, tačiau apvienytos išskirtinio, nuostabiai subtilaus skambesio. Nepaprastai smagu vienoje scenoje matyti atlikėjus, kurie patys neabejingi tam, ką daro. Ir be vargo dainuojančius pritariamųjų vokalų partijas. Nuo pat pirmos natos – atpažįstama Laimono Jančo psichodelinio roko gitaros reverberacija, minimalūs melodingi rifai, minkštas, žemų dažnių gausus Pauliaus Adomėno bosas, idealiai ansamblyje pulsuojantis su ypač išjaustais, kaip reikiant į „kišenę“ įspraustais Domanto Razmaus mušamųjų ritmais. Gali būti, kad festivalio garso režisieriui suteiktas titulas atsiskleidė kaip tik čia: girdėjosi visos idėjos su saiku ir laiku, tarsi salėje sėdėtų dar vienas nematomas grupės narys, žinojęs kas ir kada turi įvykti. Totalus komfortas. Turbūt – vienas geriausiai ir charakteringiausiai skambėjusių festivalio pasirodymų.
Tai buvo antroji recenzijų ciklo apie džiazo festivalį „Birštonas 2022“ dalis. Jeigu nekantraujate sužinoti, kas vyko toliau, apačioje įrašykite savo el. pašto adresą, spauskite „Prenumeruoti“, ir sulauksite individualaus pranešimo apie netrukus pasirodysiantį tęsinį.
mass.lt 