Paskutinį kartą Kauno valstybinėje filharmonijoje lankiausi prieš penkis metus. Tąkart Kauno simfoniniam orkestrui dirigavo Mirga Gražinytė-Tyla, o solo fortepijonu grojo jos sesuo Ona. Atmintyje šis koncertas įstrigo kaip seseriškas žaidimas, kuriame buvome maloniai pakviesti sudalyvauti kaip klausytojai ir žiūrovai. Šįvakar filharmonijoje ir vėl žaidimai, o juos ne tik išgirsti, bet ir kartu pažaisti, kviečia broliai Mykolas ir Motiejus Bazarai.
Pirmasis kūrinys – Vytauto Barkausko „Žaidimėliai“, kurio klausantis vaizduotėje pradėjo kilti įvairiausi reginiai. Pavyzdžiui scenos iš animacinio serialo „Tomas ir Džeris“. Stebėdamas prie vienos klaviatūros susėdusius, įnirtingai klavišus maigančius brolius svarsčiau „kuris kurį vejasi“. Taip pat kelioms akimirkoms persikėliau į 2002 metus ir pamačiau kaip gerokai jaunesni Mykolas ir Motiejus su šiuo kūriniu laimi III-ąjį Kauno tarptautinį fortepijoninių ansamblių konkursą. Besiklausant „Žaidimėlių“ taip pat tapo aišku, jog visi mes, šį vakarą nepabijoję darganos ir pandeminės situacijos šalyje, esame gerose rankose. Mykolas ir Motiejus groja gerai. Taip gerai, kad klausydamasis pamiršti apie klavišus, stygas ir jas daužančius plaktukėlius. Žaidimai čia vyksta su daug įmantresniais mechanizmais. Tikriausiai dėl to prieš programos pavadinimą ir atsirado apskliaustas priešdėlis „ne“.
Trečiasis Barkausko kūrinys intriguojančiu pavadinimu „Etiudas tik suaugusiems“ yra vienas iš dviejų šio vakaro programos kūrinių, kurie, mano manymu, būtų tinkami atlikti reive. Akivaizdus skirtumas tarp reivo ir fortepijoninės muzikos koncerto filharmonijos salėje, neskaitant atsipalaidavimo, yra muzikos garso lygis. Priešais mus sėdinti vyresnio amžiaus ponia turėjo imtis drausminamųjų priemonių, kai su ja į koncertą atėjęs vaikas pradėjo lupti saldainio popierėlį, nes įpakavimo traškesys garsumu konkuravo su muzika. Man asmeniškai tas garsas ne tik netrukdė, bet ir puikiai papildė ant scenos vykstantį žaidimą. Taip pat svarbu paminėti, kad ta pati vyresnio amžiaus ponia koncerto pabaigoje visą salę prajuokino surikusi „čiū čiū!“.
Antrasis kūrinys, kuris tinkamai remiksuotas neišvaikytų šokių aikštelės yra Algimanto Kubiliūno dvi variacijos. Kūrinio nuotaika neapibrėžta, mįslinga, bet ne tokia tamsi, kaip anksčiau paminėto Barkausko kūrinio. Energija kiek chaotiška, tačiau kompozitorius maloniai įtraukė stiprių pasikartojančių elementų į kuriuos gali tvirtai įsikibti.
Patiko svajingi Arvydo Malcio kūriniai. Vienas man pasirodė lyg daug šviesesnė grupės „Queen“ kūrinio „Who Wants to Live Forever“ versija.
Koncertas baigėsi žaismingu į amžinąjį atilsį išėjusio Vidmanto Bartulio kūrinio „Gražuolis garvežys“ bisu, kuriame sudalyvauti Mykolas ir Motiejus pakvietė visą publiką. Prisipažinsiu, kad keletą akimirkų apniko nerimas: „ar čia aš vienas darau ‘tššš’ ar ir kiti aplink mane?“. Esu jautęs panašų jausmą per protestus, kai visi aplink aptyla ir nejauku, nes atrodo, kad tik vienas rėki, kita vertus kažkam reikia nenustoti, kad kitiems būtų prie ko prisijungti. Būtent čia ir įgyjau įgūdį nekreipti dėmesio į nejaukumą ir nieko negalvojant pilnu garsumu atlikti savo partiją.
Čiū čiū!
mass.lt 