Paulina Šilobrit: Romantiškoji vergų muzika

Įprastai pirmoji galvoje išnyranti asociacija paminėjus romantizmo epochą, siejama su sentimentais, individo dvasine laisve, neramia ir išdidžia jo siela, stipriomis emocijomis ir nenumaldomomis, gaivalingomis aistromis. Menininkas čia nuolat kovoja su jį supančia aplinka, jis nepritampa prie visuomenės, nes gyvena savo susikurtame pasaulyje. Prisimenant muzikos istoriją, romantiniais įprasta vadinti tokius kūrinius kaip F. Chopino „Revoliucinis etiudas“, F. Schuberto „Nebaigtoji simfonija“, J. Brahmso „Vengrų šokiai“, H. Berliozo „Fantastinė simfonija“ bei daugelis kitų. Europoje ima skleistis laisvės bei tautinio identiteto idėjos.

Šią istorijos pusę žinome pakankamai neblogai jau nuo mokyklos laikų. Tačiau, šalia minėtųjų muzikinių monumentų, retai yra peržengiamos Europos ribos ir retai kada pastebima, jog lygiai tuo pat metu buvo sukomponuotos, pavyzdžiui, mūsų gerai žinomos kalėdinės giesmės kaip „Silent Night“ ar „We Wish You a Merry Christmas“. Lygiai taip, kaip ir amerikiečių patriotinė daina „Yanee Doodle“, ar kovos himnas „The Battle Hymn of the Republic“ kurių melodijas žinome nuo vaikystės, nė nežinodami jų pavadinimų bei istorinio konteksto.

Taip pat yra dažna manyti, jog autoriai, kuriuos sieja atitinkama epocha, natūraliai, kuria šios stilistikos diktuojamais standartais. Visgi, tai galioja tik Europos kraštams. Sugretinus kūrinius reprezentuojančius europietiškąjį romantizmą su tais, kurie buvo komponuojami Amerikoje, mūsų tvirtai įsisąmoninti normatyvai ima byrėti. Jungtinėse Amerikos Valstijose, romantizmo epochos pradžioje itin populiarūs tapo Menestrelių šou („Minstrel Shows“), atsiradę apie 1830-uosius. Jie nepasižymi nei emocionalumu ar aistromis, nėra sureikšminta nei gamta ar vidinis žmogaus pasaulis, o laisvės bei žmogaus teisių idėjos, tuo metu, egzistavo tik labai nedaugelio žmonių mintyse…

Menestrelių šou, dar vadinami „Minstrelsy“, yra Amerikos teatro forma gyvavusi XIX-XX amžiaus pradžios, o savo aukso amžių išgyveno 1850-1870-aisiais.

Sugretinus kūrinius reprezentuojančius europietiškąjį romantizmą su tais, kurie buvo komponuojami Amerikoje, mūsų tvirtai įsisąmoninti normatyvai ima byrėti.

Ankstyviausieji menestrelių pasirodymai buvo pradėti rodyti apie 1830-uosius kaip trumpos burleskos ar nedideli komiški intarpai tarp pagrindinio trupės spektaklio dalių. Šių menestrelių „tėvu“ yra laikomas Thomas Dartmouth Rice, kuris 1828-aisiais New York teatre pristatė pasirodymą kuriame pasirodė su juodaodžiams būdingais rūbais bei išsigrimavęs veidą tamsiai. Rice’o pašiepiamas personažas buvo tuo metu populiarus juodaodžių vergų liaudies personažas Jim Crow dainuojantis taip pat labai populiarią dainą „Jump Jim Crow“.

Ilgainiui, šie pasirodymai buvo statomi keliaujančių baltaodžių muzikantų vadinamų menestreliais (iš čia kilo ir pavadinimas). Baltaodžiai vyrai išsigrimavę savo veidus, scenoje vaidindavo juodaodžius vergus, kadangi iki pat Pilietinio karo pradžios Amerikoje 1861-aisiais, į sceną negalėjo žengti joks juodaodis. Dėl šios priežasties menestrelių aktoriai juos imituodavo persidažę savo pačių veidus tamsiai ir palikdavę tik baltus plotus aplink lūpas, kad būtų tiksliau atkurta juodaodžių žmonių fiziologija, kuriai būdingos storos lūpos.

Pasirodymuose buvo pašiepiami juodaodžiai vergai, vaizduojant juos kaip tinginius; čia buvo iškraipomos jų dainos, šokiai bei tyčia kalbėta netaisyklinga anglų kalba taip stengiantis pašiepti vergų neišsilavinimą.

Šiuose spektakliuose, kaip ir galima numanyti, vyrauja stiprios rasizmo nuotaikos, tačiau tuo pat metu, šie pasirodymai suteikė galimybę baltaodžiams susipažinti su vergų muzika, kuri, padarė milžinišką įtaką džiazo muzikos formavimuisi bei sklaidai Amerikoje, vėliau ir Europoje.

Tipinį minestrelių spektaklį sudarė trys dalys: pirmąją šokiai, bei dainos su sarkastiškais tekstais apie juodaodžius; antroji dalis tai juodaodžio personažo kalba-monologas, kuria jis pasirodydavo kaip kvailelis. Labai dažnai čia jis liaupsina vergystę, kadangi tik čia, jam kaip nieko nesuprantančiam, yra konkrečiai nurodoma ką ir kada reikia daryti. Taip pat, ši dalis buvo vienintelė tuo metu vieša vieta, kur buvo galima iškelti revoliucines idėjas apie išsilaisvinimą, geresnę ateitį, moterų teises. Visa tai, vergystės valdomoje visuomenėje buvo leistina tik todėl, kad tai kalba juokdarys, neva nesuprantąs ką šneka.

Paskutiniąją spektaklio dalį sudaro vergų dainos bei aktoriai, vaizduojantys skirtingus to meto socialinius sluoksnius – vergus bei baltuosius turtuolius.

Šiuose spektakliuose, kaip ir galima numanyti, vyrauja stiprios rasizmo nuotaikos, tačiau tuo pat metu, šie pasirodymai suteikė galimybę baltaodžiams susipažinti su vergų muzika, kuri, padarė milžinišką įtaką džiazo muzikos formavimuisi bei sklaidai Amerikoje, vėliau ir Europoje. Taip pat, dainos kaip „Dixie“, „Camptown Races“, „Oh Sussanah“, „My Old Kentucky Home“, kurios šiandien yra laikomos neabejotinai amerikietiškos kultūros pavyzdžiais, dienos šviesą išvydo pirmiausiai menestrelių pasirodymuose.

Šie teatro pasirodymai buvo ir pirmoji amerikietiškojo teatro forma. Ji buvo populiari praktiškai iki Pirmojo Pasaulinio karo, o pradėjus nykti iš teatro scenų, jos tradicijas perėmė televizija, pirmiausia – animacija. Žymusis Walt Disney personažas Peliukas Mikis („Mickey Mouse“) tai tipinis minestrelių personažo atspindys – neproporcingai dideli batai, juodas kūnas su baltu veidu bei baltos pirštinės. Tai lygiai ta pati atributika, kuri buvo naudojama menestrelių pasirodymuose vaizduojant juodaodžius vergus.

Iki XX-ojo amžiaus, menestrelių šou ėmė nykti iš teatro scenų. Iš pradžių juos išstūmė Vodeviliai (Vaudeville) ir galutinai dingo apie 1960-uosius. Tai buvo susiję su pilietinių teisių judėjimu, lygybės bei antirasizmo idėjomis Amerikoje.

Įdomu, jog šie spektakliai, turi ir ryšį su Lietuva. Menestrelių kine ypač daug vaidmenų yra atlikęs Lietuvos žydas iš Seredžiaus Al Jolson (1886-1950, tikras vardas Asa Yoelsin). Jis – JAV estrados daininkas, aktorius, kuris, dar būdamas vaikas, su šeima persikraustė gyventi į New Yorką. Čia pradėjęs karjerą kaip cirko artistas, ilgainiui tapo vienu ryškiausių XX a. Holivudo aktorių bei estrados daininkų dariusių įtaką ištisai dainininkų kartai kaip Bing Crosby, David Bowie, Bob Dylan, Rod Stewart ir kt. Vienas žymiausių jo filmų tai „The Jazz Singer“ (1927), kuriame jis suvaidina sceną vaizduojančią juodaodį.

Vaizdo klipas iš kino filmo „The Jazz Singer“:

Paradoksalu, o galbūt ir natūralu, jog XIXa. pradžioje, kaip atsaką į menestrelius, juodaodžiai taip pat sukūrė meno formą, kuria juokėsi iš baltaodžių rafinuotojo menueto. Čia buvo rengiamasi kaip įmanoma įmantriau, prabangiau. Taip atsirado prešinga menestreliams meno forma – Cakewalk. Ji ypač išpopuliarėjo tuomet, kai po Pilietinio karo juodaodžiams oficialiai buvo suteikta laisvė ir jų kultūra ėmė plėstis. Cakewalk’ai buvo demonstruojami skambant kariniams maršams, pasivaikščiojimuose švenčių progose ir pan. Įdomu tai, jog ironiškieji Cakewalk’ai palaipsniui formavo ir Ragtime muzikos stilių, kuris, ilgainiui, turėjo lemiamos įtakos ir džiazo atsiradimui.

Menestrelių šou, tai tik viena dalelė, neatitinkanti mums įprastų, europietiškųjų romantiškojo stiliaus normų. Panašu, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose muzikinė kultūra „praleido“ rimtosios-klasikinės muzikos laikotarpį ir iš karto pasuko populiariosios muzikos keliu, kuriame dominuoja liaudies, country muzika, ankstyvasis džiazas. Lyginant su Europa, ji savyje kaupė viena vertus panašią, kita vertus labai skirtingą istorinę patirtį. Panašumai – tai juodaodžių vergų noras išsilaisvinti iš priespaudos, grįžti į gimtuosius kraštus, tuo tarpu Europoje, ima sklisti tautos identiteto, nacionalinio išsivadavimo idėjos. Jeigu Europoje muzika tęsia iš kartos į kartą perimtas tradicijas, jas savaip transformuoja, o pritrūkus idėjų, kartais net žvalgomasi į senesenes epochas; tuo tarpu Amerikoje, visa muzika buvo formuojama tik iš liaudies melodijų, kurias dainuodavo vergai; šių melodijų ritmų bei improvizacijų.

Visgi šios kultūros yra nesulyginamai skirtingos, tačiau, tikimės, kad sulig šiuo straipsniu tapo aišku, jog Amerika, kuri kartais vadinama „neturinti“ istorijos, yra ne mažiau įdomi ir verta dėmesio. O ypatingai šis muzikinio bei teatrinio gyvenimo laikotarpis turėtų būti svarbus džiazo mylėtojams, kadangi būtent čia esti šio stiliaus pradžia.

Apie autorę: 

Paulina Šilobrit (1994) gimė ir užaugo Vilniuje. Baigė Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, mokėsi muzikos istorijos ir kompozicijos specialybę. 2010-aisiais dalyvavo „Jaunųjų kompozitorių“ konkurse rengiamame Lietuvos Muzikos ir Teatro Akademijos, kuriame užėmė 3-ią vietą. Šiuo metu studijuoja muzikologiją Lietuvos Muzikos ir Teatro Akademijoje.
Domėjimosi sritys: socialinė muzikologija, populiarioji muzika, džiazas, Lietuvoje vykstantys masinės kultūros renginiai.