Tomas Narkevičius (2015) ir Thomas Neuer (1970)
Neuer :
Retai kada muzikinė grupė įgauna tokį milžinišką pagreitį, kad pasirodžius vos pirmam televiziniam koncertui surenka pilną salę klausytojų. Dar rečiau beveik nežinoma grupė man palieka tokį neišdildomą įspūdį, kad norisi jiems žadėti pačią šviesiausią ateitį. Į Soest atvažiavau iš Kelno, vedamas žingeidumo ir tokios pačios traukos, kaip ir tie šimtai vaikinų ir merginų Rockpalast salėje – įžengus į prirūkytą kambarį nebuvo net kur atsisėsti. Kraftwerk pasirodė dar tik keliuose koncertuose, bet jau turėjo savo klausytojų ratą. Klausytojų, kuriems The Beatles iširimas buvo stiprus smūgis, atvertęs naują lapą muzikiniame suvokime. Klausytojų, kurie su dideliu liūdesiu palaidojo Jimi Hendrix ir Janis Joplin. Pasiruošusių naujai patirčiai, žiūrinčių į keistą, elektronišką ateitį. Kraftwerk tai ir žadėjo.
Grupės kertiniai žaidėjai – vargonais skambinantis Ralf Hütter, fleitistas Florian Schneider bei naujai prisijungęs būgnininkas Klaus Dinger. Jauni ir veržlūs, odinėmis striukėmis ir ilgais plaukais pasipuošę jaunuoliai kūrė didelį kontrastą laikydami rankose akademinius instrumentus. Tačiau buvo aišku, kad šie muzikantai parodys kažką naujo ir nepakartojamo.[1]
Narkevičius :
1970 Kraftwerk buvo tie, kuriems iki kaklaraiščių ir kostiumų ko gero reikėjo perplaukti Atlantą. Grupė, žinoma kaip estetikos šalininkai, sukūrę tokius hitus kaip Autobahn ir Tour de France, pirmame savo filmuotame koncerte Vokietijos provincijoje, grojo tikrų tikriausią Krautrock, įmaišydami juos išgarsinusio elektroninio, eksperimentinio skambesio. Grupę tuomet sudarė jos įkūrėjai ir ilgiausiai išlikę nariai Florian Schneider bei Ralf Hütter, o būgnais mušė greitai į grupę NEU! Perėjęs Klaus Dinger. Tokio skambesio, kokį tada Soest mieste parodė vaikinai, atrodo, nesitikėjo net klausytojai – nuo pat koncerto pradžios galima stebėti ir analizuoti jaunuolių veidus, kai beveik šešias minutes Ralf Hütter maigo sintezatorių, kurdamas didingus mechaninius garsus, primenančius lėktuvo turbinas. Pasimetimas publikoje vėliau perauga net į savotišką paauglišką manifestavimą, švilpukų pūtimą bei plojimus kūrinių metu – tačiau, atrodo, Kraftwerk to tikisi ir atsargiai kurpia muzikinę temą, pertraukiamą tylos pauzėmis, per kurias lyg John Cage kūrinio 4’33’’ premjeroje išryškėja šurmuliavimas studijoje.
Neuer :
Tai, ką išgirdau per pirmas dešimt minučių galėčiau palyginti milžiniškų fabriko staklių garsams, mašinų gaudesiams, bei neseniai pirmą kartą pakilusio Boeing 747. Muzikantai taip atsargiai kurpė tuos mechaninius triukšmus, kad, atrodė, tai mirtinai svarbus procesas, kurio eigoje atsivers durys į naują plotmę. Turiu pripažinti, erzino tai, kad aplink mane stoviniavę bei gulėję paaugliai trukdė pilnai įsijausti į Kraftwerk kuriamą pasirodymą, nes nekantrumas reiškėsi švilpavimais bei pokalbiais. Negi dabartiniam klausytojui taip reikia aiškios ritminės bei harmoninės struktūros? Juk judame į XXI amžių! Palikęs už nugaros irzlumą buvau pažadintas agresyvių Klaus Dinger būgnų – mechaninis intro po truputį virto kažkuo labiau apčiuopiamu, visuotiškai geriau suprantamu.
Narkevičius :
Ilgas, aštuonių minučių improvizacinis intro po truputį virsta nebe sintezatoriaus solo, bet įgauna beveik šokamą ritmą, greitėja ir pasiekia viršūnę – tik tokie pionieriai kaip Kraftwerk gali priversti taip kantriai laukti išrišimo. Tik prasidėjęs ritmas, iššaukęs žiūrovų plojimus, vėl gęsta ir virsta dviejų muzikantų instrumentų duetu. Klausimo – atsakymo temomis grojant prasideda Stratovarius – Proto Punk stiliaus kūrinys, efektyviai išnaudojantis vos keletą instrumentų. Šis piktas minimalumas skamba lyg šiuolaikinio Dubstep protėvis, tačiau žymiai subtilesnis ir trapesnis – muzikantai nesibodi pajudinę temą ją čia pat vėl tildyti, kurdami muzikinę įtampą. Nors dabar toks stabčiojimas taip pat būtų priimtas su neaiškiomis grimasomis, reikia pasakyti, kad didžiąja dalimi šie konstrukciniai sprendimai turi gana pateisinamą prasmę ir nėra “vardan eksperimento”. Vis dėl to vietomis Kraftwerk taip užkelia energiją, kad tikrai skamba kaip Punk Rock grupė.
Neuer :
Lieku pakerėtas po pirmojo kūrinio – net nežinau kodėl. Atrodo, kad rašydamas šią recenziją net nebeatsimenu apie ką buvo kūrinys ir kaip skambėjo – tačiau pavieniai garsai ir ta robotiška energija paliko mane transo būsenoje. Plojimams pasibaigus, antrasis kūrinys prasideda Florian Schneider fleitos garsais – tiesa, stipriai pakeistais. Naudojami vėlinimo efektai, kurie kuria minkštą, švelnią muzikinę temą. Tačiau čia pat muzikantai šauna šokdinantį ritmą, fleita pradeda pūsti ritmiškus derinius o aš imu linksėti galva. Kraftwerk sugeba net tiesų 4×4 ritmą paversti įdomiu, kur kartkartėmis įšaunantis crash būgnas mini, kad kūrinys vis dar turi struktūrą, tačiau tai jau perauga į ilgą ir hipnotizuojantį liejinį, kur fleita iš solo instrumento transformuojasi į svarbų ritminį elementą ir vėl suskamba lėtomis triolėmis. Tuo pat metu Ralf Hütter nesibodėdamas jungia kūrinį vientisa vargonų melodija.
Narkevičius :
Kūrinys trumpam panyra į ezoteriką bei lėkščių mistiką – aiškus šokių kūrinys virsta trumpu interliudu. Suskambus dar šiek tiek sintezatorių garsų, grįžta pagrindinė tema ir vėl norisi judėti. Atrodo, muzika paprasta ir atsikartojanti per dešimtmečius, bet smulkios detalės formuoja savitą skambesį – sintezatorius, vietomis įplaukiantys vėlinamos fleitos kuriami akordai. Keista, kad žiūrovai salėje atrodo vis dar abstulbę, nors šią muziką, atrodo, turėtų būti žymiai lengviau suprasti – juk paprasta pasiduoti laukiniams instinktams judėti. Tačiau išrišę Ruckzuck į dar vieną aštuntinėmis pulsuojantį, disonansinių intervalų pilną segmentą, Kraftwerk pradeda daugiau dirbti prie garsinės estetikos. Fleita tampa stipriai perpildyta overdrive efektu, atsiranda į moters klyksmą panašūs garsai ir muzikantai vėl grįžta į pagrindinę temą. Tiesa, šįkart jie lyg tyčia apgauna žiūrovus – du kartus pakartodami reprizinę pabaigos dalį. Po pirmo karto sulaukus negausių plojimų, antrieji skamba labai nedrąsiai, nes neaišku, ko tikėtis iš šių manifestuojančių kūrėjų.
Neuer :
Po Ruckzuck sekęs kūrinys skamba vėl naujai – atrodo, kad tradicinius mažoro ir minoro sąskambius keičia senovinės dermės, o įkvėpimas kūriniui ateina vėl iš kitų pasaulio pusių. Už ilgų plaukų pasislėpęs būgnininkas toliau eina inovatoriškais keliais, nes aš pradedu matyti, kaip sunku turi būti vytis ritmu likusius melodinius elementus – ypač kai kūriniai tokie nenuspėjami. Vis dėl to Kraftwerk skamba kaip labai gerai susigrojęs projektas, nepaliekantis abejingų dėl techninių aspektų. Lyg sunkiojo metalo paliesti vaikinai groja pusės tempo greičiu, būgnai palaiko aršų, archaišką pulsą, kai tuo tarpu likę instrumentai lipdo masę. Kitas dalykas, kurį pradedu girdėti – Kraftwerk naudoja ritenuto kaip labai svarbų muzikinės alteracijos įrankį, čia greitindami, čia lėtindami muziką. Sulėtinus kūrinį galima nukeliauti į visiškai naujus, atonalius ir su tema nesusijusius garsus, tačiau vos kūrinys pradeda greitėti, galvoje ima skambėti originalioji tema, kurią vaikinai jau būna alteravę. Šiame kūrinyje Florian Schneider groja smuiku, tiesiog “pjaustydamas” stygas ir prisidėdamas prie kuriamos įtampos.
Narkevičius :
Heavy Metal Kids, skambėjęs kaip surepetuotas ir surežisuotas kūrinys, tačiau turėjęs daug pasikeitimų, atveda į tikrą, originalią, Kraftwerk improvizaciją. Būtent tais gūdžiais 1970-aisiais originalieji grupės nariai dar grodavo tikras, vietoje pagamintas muzikines temas, o ši truko net apie dešimt minučių. Muzikiniame pasaulyje gerai improvizacijai reikalingas ne tik individualių muzikantų gebėjimas gerai kurti vietoje, tačiau ir kolektyvo susigrojimas – Kraftwerk, grodami vieną iš nedaugelio savo pirmų koncertų, skamba organiškai ir veržliai. Išsirinkus tempą bei tonaciją, muzikantai keletą minučių vysto Krautrokiškus fleitos bei sintezatoriaus derinius, tačiau visas grožis atsiveria Klaus Dinger pradėjus groti tiesų, greitą būgnų ritmą. Tai tampa laukiniu kūriniu, kurio viduje pulsuoja žemas sintezatoriaus arpedžio, o kojinis būgnas velniškai tiksliai matuoja vis dar pasimetusių žiūrovų vidaus skaičiavimus. Tiesą sakant, šio motyvo norisi paklausyti daugiau, bet ko gero todėl, kad labai vertinu lakonišką, minimalią elektroninę muziką. Šia improvizacija ir būtent šia, tiesaus ritmo vedama dalimi, Kraftwerk įkvepia ateities elektroninės muzikos kartas pabandyti nebijoti monotonijos – ji gali tapti hipnoze ir meditacija, o tai daug kartų geriau nei sukurti stiprios struktūros pop kūrinį – juk hipnozė ir transas yra pirminiai potyriai, kilę iš civilizacijos lopšių.
Neuer :
Paskutinis kūrinys atrodo natūrali pabaiga jau išvargintoms publikos (ir mano) ausims. Nors koncerto nepamiršiu turbūt visa gyvenimą, valanda tokios eksperimentinės muzikos, per kurią reikia ne tik mėgautis klausant, bet labai daug analizuoti ir mąstyti, kuria tam tikrą psichologinio darbo produktą. O būtent Kraftwerk muzikoje yra ką analizuoti – nuo netradicinių dermių, sąskambių, kreivų ir tiesių ritminių partijų iki kiekvieno efekto parinkimo, skambant netradiciniams instrumentams. Ilgai po Rockpalast koncerto mąsčiau, kur gi šuo pakastas – kodėl negalima pavadinti Kraftwerk tiesiog jaunatviško maksimalizmo pagautu, bet ką grojančiu, dėmesio besąlygiškai prašančiu projektu. Juk, atrodo, didelė dalis jų kuriamų garsų bus taip pat greitai pamiršti – jokių išliekančių melodijų, galvoje įstrigusių elementų, be to, muzika instrumentinė, o vokalinė muzika dažnai labiau imponuoja paprastam klausytojui. Bet tada nuraminau save, kad būtent šis, nerimo ir jaudulio jausmas manyje išgirdus šių tautiečių muziką, ir yra kristalizatorius, minintis, kad viskas gerai. Ir aš neabejoju, kad jei grupė toliau tikslingai dirbs prie veržlaus garso, įdomių sąskambių bei neeilinių muzikinių temų iš viso pasaulio – jie bus garsūs ir už Vokietijos ribų. Inovacijos kaip Moog išleistas sintezatorius, priartina inovaciją prie klausytojo, nes padaro muziką labiau prieinamą. Pink Floyd ir The Genesis jau inkorporuoja savo kūryboje šiuos naujoviškus elementus, tad Kraftwerk jau turi stiprų pagrindą, kuriuo ir turėtų eiti. Todėl paminėsite mano žodžius – Kraftwerk bus bent jau mažytė žvaigždė už Vokietijos sienų, įkvėpsianti tokius pačius, jaunus ir veržlius, pasaulio gyventojus.
Narkevičius :
Aštuntojo praeito amžiaus dešimtmečio pradžioje nebuvo aiškaus lyderio šioje muzikinėje plotmėje – tuomet pradėjo aktyviai veikti Brian Eno, Tangerine Dream ar Can, kūrę tikrą, naują Kraut Rock muziką. Tai buvo inovacijų metas, kur net specialiai naujų muzikinių instrumentų paieškai bei gamybai skirtas STEIM buvo pašvęstas elektronizavimo muzikoje naudai. Šio koncerto įrašu mes analizuojame ne tik pačios grupės grojamą muziką ir lyginame, kaip ji toli nuėjo nuo pirminių ištakų, bet būtent kokią ji turėjo reiškmę muzikiniam formavimuisi ir tuometiniam klausytojui, jo pasaulio pažinimo išlplėtimui. Turbūt neišvardintume visų grupių ir atlikėjų, kuriems Kraftwerk padarė įspaudą. Tačiau šiuo, neseniai paviešintu koncetu, mes galime teigti – pradiniai muzikantų keliai yra vieni įdomiausių. Juk tada dažniausiai manifestuojama prieš sudarytas taisykles, kuriama savotiška muzikinė anarchija, laužomi standartai. Grupei įsivažiavus prasideda komercija, pinigai ir galimas susipaprastinimas vardan klausytojo. Pirminis grupės etapas visad būna keistas ir žadantis, tačiau tik retai įvyksta taip, kaip su Kraftwerk, kur naujokų grupė tampa vienu karščiausių muzikinių elementų, iškart.
Pats mačiau Kraftwerk gyvai pernai, Positivus festivalyje Latvijoje. Tai buvo masinis renginys skirtas daugiau praeities šlovinimui, nei žiūrėjimui į priekį, nes bet kokios ikoniškos grupės atsikūrimas dažnai turi ne visad malonų šlamančių kvapą. Kraftwerk, kurį žino didžioji dalis pasaulio, buvo estetikos meistrai, kuriantys futurizmo (dabar jau retro-futurizmo) idėjas, dėvintys kostiumus ir grojantys keturiese scenoje kompiuteriais. Bet aš šiuo koncerto įrašu iš 1970-ųjų sau peršu mintį, kad daug darbo ir geros muzikos gali ilgainiui atvesti į vienokį ar kitokį pasitenkinimą – Kraftwerk atveju tai buvo šlovė ir turtai. Ir dar – net jei klausytojas nesupranta pirminės idėjos, tai gali būti ne muzikanto, o uždarai mąstančio klausytojo problema. Muzika yra tik estetinė išraiška, ir ji turėtų būti šimtu procentų laisva ir atvira, skaidri ir įkvepianti. Dažnai matau, kad atlikėjai labai nusimena, jei po jų eksperimentų ar inovacijų nėra grįžtamojo ryšio. Tačiau reikia laiko iškristalizuoti tokius veikėjus.
Norėčiau būti buvęs šitame koncerte. Vos per keturis kūrinius Kraftwerk parodė savo charakterį ir veržlumą. Jaunai grupei jau turėti muzikinį stuburą yra reta, ypač sąstatui nuolat besikeičiant. Šiuo koncertu buvo parodyta elektroninės ir akustinės muzikos sąjunga, kilimas ir kelionė į ateitį. Ruckzuck savo skambia fleita ir aiškiais ritmais kitokioje aranžuotėje galėjo būti net šokių aikštelių kūrinys, o Improvisation 1 paliko žiūrovus abstulbusioje tyloje. Tikrai supratau, kad Kraftwerk yra ikoniškas reiškinys net jaunam, jų aktyviausiais metais negyvenusiam muzikos mylėtojui.
[1] Peržiūrėti Kraftwerk pasirodymą galite paspaudę čia (red. past.) Grįžti atgal
mass.lt 