„Fortepijonas – muzika visiems“

Alvydo Vaitkevičiaus nuotr.

Alvydo Vaitkevičiaus nuotr.

Kaunas – nuo tarpukario žinomas kaip profesionalios fortepijoninės muzikos židinys, kuriame į pasaulį atėjo, o paskui ir išėjo daugelis žinomiausių Lietuvos pianistų. Anuomet čia dėstė V. Ružickis, B. Dvarionas, V. Bacevičius, pokariu dirbo M. Alšlebėnaitė, B. Strolienė, R. Okruško[1], atgimimo laikotarpiu veikė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos fakultetas, na o dabar fortepijono aukštąjį meistriškumą globoja VDU Muzikos akademija. Džiugu ir pagirtina, kad kartas nuo karto čia įvyksta ir pasaulio, ir vietos fortepijono kultūrą reprezentuojantys koncertai.

Vienas iš jų – balandžio 11 d., Donelaičio g. 601 stovinčio pastato koncertų salėje vykęs pianistų maratonas, kodiniu pavadinimu „FORTEpiano EXTRAvaganza x 25 x 25 x 25 x“. Tai žaisminga VDU MA fortepijono katedros idėja, per vieną vakarą publikai pristatyti 25 fortepijonines miniatiūras, kurias, VDU 25-ojo gimtadienio proga, atliktų 25 pianistai. Reikėtų nepamiršti, jog šiemet taip pat sukanka  25 metai, kai buvo įkurtas LMTA Kauno fakultetas. Be abejonės, sutapimų būta ir daugiau, bet numerologija – ne pagrindinė tema. Juk klausytojams rūpi ne tik magiški skaičiai, bet ir atlikėjai bei jų skleidžiama muzikos dvasia. Nemažiau svarbi kita koncerto idėja – muzikuoja ir dėstytojai, ir studentai. Nors tai ne konkursas, visada smagu išgirsti, ar mokinys „pralenkė“ mokytoją. Kūrinių ir atlikėjų gausa pateikė visą puokštę nuotaikų, įspūdžių ir minčių.

1. Buvęs ŪBIG pastatas. Grįžti atgal

 

Linksmai

Koncertą vedė daugiaplanis kultūros veikėjas, pianistas Rokas Zubovas. Vedė puikiai: dalinosi įžvalgomis apie muziką ir fortepijoną, jų istoriją, pokštavo pasitelkdamas alegorijas apie merginų persirengimo kambarius ir dešimtis metų „barškinamas juodas dėžes“2. Retai pamirštama, kokią milžinišką įtaką koncerto atmosferai daro vedančiojo retoriniai sugebėjimai ir erudicija. Taip meistriškai pristatydamas atlikėjus ir kėdes (atlikėjams), Zubovas pademonstravo, kad multitaskingas nėra svetimas mūsų laikų genijams ir pats sėdo prie fortepijono klaviatūros. Atlikęs Pierre Sancan „Muzikinę dėžutę“, pianistas kartu su kolega Justu Šerveniku taip pat paskambino, o gal reikėtų sakyti – suvaidino Alberto Lavignac „Galopą-maršą“. Mizansceną sudarė demonstratyvus įsitaisymas prie fortepijono, ištęstas pasiruošimas kūrinio pradžiai, spontaniški susižvalgymai ir kulminacija, kuomet Šervenikas atsistojo, nuėjo nuo fortepijono, godžiai gėrė vandenį iš butelio, ir įsistebeilyjęs į vis dar grojantį Zubovą fotografavo jį mobiliuoju telefonu įvairiais rakursais.

Alvydo Vaitkevičiaus nuotr.

Justas Šervenikas ir Rokas Zubovas. Alvydo Vaitkevičiaus nuotr.

Galbūt tai buvo apeliacija į „šiuolaikinio žiūrovo“ įpročius. Meistriškumui ribų nėra, tačiau pokštauti fortepijonu – ne mažiau talento ir darbo reikalaujantis užsiėmimas. Truputėlis daugiau repeticijų ir „kartumo“, ypač grįžus iš pasivaikščiojimų, šio dueto spektaklio įtaigą būtų sustiprinęs dešimteriopai. Jeigu prisimintume garsiųjų „Igudesman And Joo“ skečus „Rachmaninov Had Big Hands“ arba „Piano Lesson“, Roko ir Justo pasirodymas – mėgėjiška avantiūra, labiau deranti privačiame pobūvyje, ar draugų ratelyje. Pergyventi nėra ko, draugų salėje buvo pakankamai, ir „pokštininkai“ sulaukė šilto palaikymo. Kaip ir koncerto gale skambėjusi Cecile Chaminade fantazija „Sidabrinės vestuvės“, kuriai atlikti prireikė visų 18 rankų. Taikliai „katedros posėdžiu“ pramintas kūrinys pirmą kartą fakulteto istorijoje vienu metu scenoje sutelkė visus fortepijono katedros dėstytojus. Galbūt ypatingos meninės kokybės čia ieškoti ir nereikia, tačiau svarbiausia, kad buvo pademonstruota, jog kolektyvas moka linksmintis gražiai ir kultūringai.

Šiek tiek rafinuotesnes linksmybes, koncerte patikėtas fortepijoninio ansamblio žanrui, perteikė Beatos Andriuškevičienės ir Dainiaus Kepežinsko atliekamas Antuano Dvoržako „Slaviškas šokis“ nr. 8, g-moll. Slaviškas intonacijas publikai perduodamas garsiais treptelėjimais koja, gilesnes intonacijas ansamblis galbūt paliko natose, kurias akylai sekė. Natas taip pat sekė Živilės Kudirkaitės ir Grytės Navardauskaitės „tandemas“. Vaikystės įspūdžius iliustruojantis „Vilkelis“ iš George Bizet ciklo „Vaikų žaidimai“ šiek tiek užgožė pirmojoje partijoje straksinčius vaikiūkščius. Galbūt jie kuo nepasidalino?

Alvydo Vaitkevičiaus nuotr.

Eglė Andrejevaitė ir Donaldas Račys. Alvydo Vaitkevičiaus nuotr.

Štai Eglės Andrejevaitės ir Donaldo Račio flirtuojantis duetas Eduardo Griego „Norvegišką šokį“ nr. 2, op. 35, sugrojo taip įtaigiai ir kartu, lyg pažinotų vienas kitą nuo vaikystės. Donaldo susižavėjimas, žvilgsniu nukrypstant nuo natų į partnerę pasirodė per demonstratyvus, tačiau pažiūrėti išties buvo į ką – Eglės žėrinti suknelė – viena gražiausių visame maratone.

2. Fortepijonus – aut. past. Grįžti atgal

Rimtai

Be linksmų šaradų, koncerte skambėjo ir rimtosios muzikos žanras. Tai nėra muzika nesuprantantiems juokų, tiesiog – tai muzika klausantiems ausimis.

Alvydo Vaitkevičiaus nuotr.

Šviesė Čepliauskaitė. Alvydo Vaitkevičiaus nuotr.

Nepaprastai malonų ir gyvą įspūdį paliko Šviesės Čepliauskaitės atliktas Mykolo Kleopo Oginskio polonezas „Atsisveikinimas su tėvyne“. Šią, daugeliui iki „gyvo kaulo“ žinomą melodiją atlikėja nuspalvino asmeninėmis išdailomis – virtuoziniais pasažais, atliktais taip preciziškai, kad nekilo abejonės, jog tai pačios atlikėjos kūrinys. Toks kūrinio teksto perskaitymas yra geriausiai romantizmo stiliaus tradiciją reprezentuojantis, sektinas pavyzdys.

„Importinę“ bravūrą lygiavertiškai pakeitė kontrastingai ramus, tautinis Algimanto Bražinsko „Peizažas“, kurį atliko Arnoldas Jasevičius. Gilią ir poetišką kūrinio harmoniją gražiai pateikusį atlikėją norėtųsi Kauno scenose išvysti dažniau.

Štai Juliją Sadaunykaitę Kauno publika ir žino, ir pastebi. Ir ne be reikalo. Stasio Vainiūno „Pakalnutės žydi“ ji atliko su tokia meile kiekvienam motyvu, ekspresyviai, detaliai, neįprastai lėtai, kad atlikimą būtų galima pavadinti tobulu. Tačiau iki tobulos impresijos pritrūko tik mažiau perkusiškai mindomo pedalo. Nors ir deramai dozuodama, galbūt nejučiomis atlikėja jį rėžė koja kone grotų trečiąjį Prokofjevo koncertą. Iš aukštai.

„Barchatinė“ fortepijono technikos demonstracija labiau tinka Claude Debussy, kurio preliudą „Pour le piano“ atliko Kotryna Kaklauskaitė. Atlikėjai iš dalies tai padaryti ir pavyko, tačiau impresionistinėje muzikoje niekad nebus per mažai atspalvių tarp piano pianissimo ir forte fortissimo, o preliudas, kaip improvizacinės prigimties kūrinys, reikalautų kiek lankstesnio teksto perskaitymo. Žinoma, aukščiausios klasės niuansų išpildymui sutrukdyti galėjo karą, badą ir marą matęs 1984 metų koncertinis fortepijonas Estonia, tačiau garso variavimo galimybės išryškėjo pasirodžius pianistei Agnei Tilindytei, grojusiai Eduardo MacDowello pjeses. Gražus, „pilnas“, atlikėjos suformuotas tembras deramai atskleidė įsimylėjusio Alavinio kareivėlio personažą. Kitas – kolibris – pasirodė kiek per sunkus tokios kompleksijos gyvūnėliui. Apsunkę ir detalūs pasažai labiau priminė mūsų kraštų „sunkiasvorį“ – žvirblį. Galbūt tai ir buvo atlikėjos idėja, tačiau žvirblių mes girdime sočiai. Pagrokite, prašau, mums kolibrį!

Paprašėme, ir gavome. Doze muzikos iš „kolibrių žemyno“ – Pietų Amerikos – pavaišino kita pianistė Agnė Petraitytė, atlikdama Alberto Ginasteros „Amerikietiškus preliudus“. Aštuntasis iš dvylikos yra dedikuotas Argentiniečių dirigentui ir kompozitoriui Juan José Castro. Lyrinio tango charakterį atlikėjai pavyko atskleisti, bet ar pjesės prigimtis reikalavo aukštų rankos mostų, reikėtų pasvarstyti. Visai kitas, nuožmesnis tonas pasigirdo preliude nr. 3 „Kreolų šokis“. Pianistė puikiai pajautė ritmo tėkmę ir subtiliai šokdino klausytojus. Galbūt spalvingą, šokinį kreolų gaivališkumą paryškintų galingesnis forte, naudojant ne tik rankų, bet ir visą kūno masę. Įdomu, kad galingi paskutiniai akordai ne itin sutapo su kukliu ir greitu atlikėjos nusilenkimu. Taip pat kukliai į sceną žengė Silvija Jermakovaitė, pagrojusi ramų Leošo Janačeko „Andante“.

Aleksandro Skriabino poemą nr. 1, op. 32 Fis-dur, atlikusi Živilė Kudirkaitė pateikė spalvingą, lengvo garso interpretaciją. Įdomu, apie kokias spalvas atlikėja galvojo, kuomet pakėlė akis stulpu į viršų? Dažnai tokie viražai baigiasi pačiam atlikėjui netikėtais nuklydimais nuo teksto, ne išimtis – ir Živilei. Laimei, pianistė prisiminė originalią spalvą ir sėkmingai užbaigė muzikos garsų poeziją. Skriabinas buvo sinestezijos3 mene propaguotojas. Visos tonacijos jo manymu sąveikavo kaip pagrindinės spalvos ir jų atspalviai, šiuo atveju Fis – tamsiai mėlyna, su violetiniais atspalviais[5].

„Gerai temperuoto klavyro“ tėvo Johano Sebastiano Bacho preliudą B-dur iš pirmojo tomo veik nepriekaištingai sugrojo Justina Gerulaitytė, vikrias ir tikslias pagrindinės temos šešioliktines natas suderindama su laisvesnėmis, išplėtotomis kadencijomis. Tai buvo puiki XVIII a. muzikos adaptacija romantizmo epochoje ištobulėjusiam fortepijoniniam stiliui.  Autentiškumo sąvoka muzikoje – daug debatų sulaukusi diskusija tarp muzikos mėgėjų, mokslinininkų ir atlikėjų. Tačiau bendrai sutariama, kad įdomiausiai „istoriškai teisingas atlikimas“ skamba sutelkiant dėmesį į nūdienos kontekstus ir muzikinį efektyvumą[3]. Žinoma, efektas būtų buvęs pilnavertiškesnis, jeigu po preliudo būtume išgirdę fugą. Bet, matyt, to neleido koncerto-maratono formatas.

Alvydo Vaitkevičiaus nuotr.

Kamilė Sutkaitytė. Alvydo Vaitkevičiaus nuotr.

Renginyje taip pat skambėjo dvi Domenico Scarlatti sonatos: K. 466, f-moll ir K. 481, D-dur. Pirmąją elegantiškai (čia, istoriškai teisingiau būtų „galantiškai“[4]) ir vaizdingai atliko Kamilė Sutkaitytė. O antrąją – drąsiai ir pasitikinčiai – Goda Palskytė. Tiesa, jos grojime trūko vikresnių pirštų tercijų pasažuose, tačiau, atlikėjos ryžtas ir laikysena nesudarė keblumų išlaikyti bendrą kūrinio charakterį.

Būtent ryžto, o galbūt ir patirties pritrūko Vaidai Šimkutei, atlikusiai Zitos Bružaitės „Dies lunae“, ir Sandrai Kalvaitytei – Vytauto Paltanavičiaus „Belmonte“. Abidvi atlikėjos sėkmingai, arba mažiau sėkmingai sugrojo natas, kurias užrašė kompozitoriai. Tačiau nė viena nesiryžo žengti už teksto, pateikti klausytojams savo artistinį požiūrį į tai, kas slypi už jo. Juk Bružaitės „Pirmadienis“ kupinas nuostabių, šiuolaikiškų, džiazingų intonacijų. Galbūt panašių galėtume aptikti Lyle Mays (Pat Metheny group) kūryboje? O ar į savo „Vilniaus paveikslų” rinkinį įdėdamas „Belmontą“, Paltanavičius „tapė garsais“, gali atsakyti tik atlikėjas. Galbūt padėtų ir dailės pamokos, tačiau, visų pirma, pilnas dėmesys autoriaus tekstui ir kūrinio idėjai padėtų išvengti visų scenoje tykančių negandų ir baubų.

Nepulkime į kraštutinumus – kartais per didelis dėmesys kūrinį sugadina. Džiugina atlikėjų pastangos interpretuoti visiems jau gerai žinomus kūrinius. Tačiau kitas bandymas atlikti Frédérico Chopino „Didįjį valsą” As-dur, op. 42, pianistės Donatos Domarkaitės nuotaikos nepakylėjo. Nors vien ko verta pradžia – valsas, parašytas iš dviejų ketvirtinių!

Trumpai grįžkime į 1840-uosius. Chopinui 30 metų, jis – vyras pačiame jėgų žydėjime – kenčia fizinius skausmus krūtinės srityje, serga kvėpavimo takų ligomis, netoleruoja daugybės rūšių maisto, viso tesveria 43 kilogramus ir yra nevaisingas. Nė neįtardamas, su kokia liga kovoja4, XIX a. genijus žūt būt ropščiasi į sceną, nuo kurios, baigus pasirodymą, jį reikėdavo nunešti[2]. Ir štai, sveikatos būklei sparčiai blogėjant, jis parašo Didįjį Valsą As-dur. Beje, visi girdėję šį valsą turėtų taip pat turėtų paklausyti ir kito kūrinio – „La Valse“, kurį, praėjus 80 metų, sukūrė kitas prancūzas Maurice Ravelis, svėręs stulbinamai panašiai –  48kg[7]. Be svorio stulbina ir kiti sutapimai.

Koncertų salėje matant gyvą, savo kojomis prie fortepijono ateinančią, tačiau galvą nudelbusią ir susikrimtusią merginą, neatrodo panašu, kad atlikėja pergyvena dėl Chopino likimo. Susikausčiusi laikysena išdavė baimę, kad „netrukus teks groti sunkų, labai sudėtingą, daug fizinių pastangų reikalaujantį etiudą, ir labai greitai dar“. Niekam ne paslaptis, kad groti Chopiną – sudėtingas, meistrystės reikalaujantis techninis uždavinys. Tačiau, tai – valsas, pramoginis šokis, kurį šokanti pora pamiršta viską aplinkui, ir, atrodytų nejudindami galūnių, sukasi ratu, tarsi pienės pūkas žydrame pavasario danguje… Vieno iš žymiausių to meto pianisto unikali pianistinė technika – jautrus garsas, subtilus niuansavimas ir laisvas, tačiau skoningas rubato – buvo natūralus, jo paties atrastas būdas išsireikšti, apeinant fizinius trūkumus. Galingai ir garsiai įspausti klavišus jis paprasčiausiai neturėjo jėgų. Sakoma, geriau puikiai sugroti visiems žinomą kūrinį, negu vidutiniškai – nežinomą. Bet pradėkime nuo valso žingsnelių.

Alvydo Vaitkevičiaus nuotr.

Justas Šervenikas. Alvydo Vaitkevičiaus nuotr.

Justas Šervenikas grodamas Piotro Čaikovskio „Gegužę“ iš ciklo „Metų laikai“ demonstravo lakią artistinę fantaziją. Platūs ir išraiškingi gestai pirštais, rankomis ir visu kūnu liudijo atlikėjo pianistinę erudiciją. Ironiška, bet kaip tik Šerveniko kūno kalba poetinės prigimties kūrinį pavertė šokiu „virš klaviatūros“, kuris užsibaigė reveransu persisveriant per kėdę atbulomis taip, jog rodės, kad atlikėjas paskutinio akordo labui nusprendė prigulti arba verstis kūlio. Gaila, tačiau nė viena, nė kita naudos kūriniui nepridėjo. Scenos judesys – studijų reikalaujantis objektas, neradus tam tikro balanso, visos geriausios muzikinės intensijos lieka antrame plane. Gaila, bet ši fantazija taip pat liko „virš klaviatūros“. Čia tinka pamokanti renginio vedėjo ištarta sparnuota frazė, kad romantizmo epocha mums padovanojo šokius, kurių niekas nešoko, o susėdę klausė.

3. Įvairių meno krypčių papildymas viena kita, skirtingų meno rūšių jungimas. Grįžti atgal
4. Anuomet mokslui genetiškai paveldima cistinė fibrozė nebuvo žinoma[2]. Grįžti atgal

 

Tikrai

Alvydo Vaitkevičiaus nuotr.

Alvydo Vaitkevičiaus nuotr.

Džiugina kolegišką atmosferą skatinantis maratonas, juolab koncerto programėlėje nebuvo pabrėžtinai išreikšta, kuris atlikėjas yra dėstytojas, o kuris – studentas. Visi turėjo lygiavertišką progą pristatyti savo darbą publikai savo vardu. Natūralu, kad daugumoje kiekvienas gali būti savaip įdomus, ypač mene, kur vertės kriterijai yra labiau konvencionalūs, negu išmatuojami skaičiais ar šablonais. Tačiau šioje, miniatiūrinės įvairovės kiekybėje atsiskleidė reti, bet ryškūs, tikrieji atsidavimo muzikos menui žiedai. Be jau minėto, virtuozinio Šviesės Čepliauskaitės pasirodymo, nemažiau svarbus, „rimtąją“ koncerto dalį užbaigęs Eglės Andrejevaitės pasirodymas. Minimalistiniu, kelių natų deriniu iš Arvo Pärto „Alinai“, pianistė suformavo įntymią, sakralią atmosferą. Tokia transcendencija koncertinėje erdvėje – didelės meistrystės ir įgūdžių rezultatas.

Alvydo Vaitkevičiaus nuotr.

Alvydo Vaitkevičiaus nuotr.

Vienareikšmiškai išskirtinis buvo Donaldo Račio muzikavimas, tapęs neabejotina viso koncerto kulminacija. Nuo pirmo judesio, iki paskutinio atodūsio, nepertraukiama mintimi skraidindamas garsą pianistas atskleidė odę muzikai ir gyvenimui – Johanneso Brahmso „Intermezzo“ op. 116, nr. 4, E-dur. Šį opusą kompozitorius parašė vėlyvuoju savo gyvenimo laikotarpiu, po 10 metų kūrybinės „tylos“. Iki tol gerai žinomą, skaidrios sonorikos ir virtuozinės technikos kupiną Brahmso stilių pakeitė muzikalumo aukštumų reikalaujanti branda. Viena žymiausių XIX a. profesionalių pianisčių Clara Schumann rašė:  „Pirštų vikrumas <…> nebėra Brahmso pagrindinis uždavinys. Bet dvasinė technika reikalauja ypatingo supratimo. Norint atlikti šį kūrinį taip, kaip jį įsivaizdavo kompozitorius, būtinas visiškas atsidavimas“[6]. Griausmingos ovacijos liudijo, kad atlikėjo išpažintis buvo priimta kolektyviai.

Štai tokiais įspūdžiais, pasidalinus po ekstravagantiškojo koncerto, norisi pasidžiaugti vis dar Kaune reziduojančiais fortepijoninės dvasios nešėjais ir palinkėti profesionalamas nenustoti studijuoti, o studentams – būkite profesionalai čia ir dabar.

 

Mykolas Bazaras

 

 

Šaltiniai:

  1. Didžiulytė, A. 2005. Pianizmo mokyklos ištakos ir 85 metų raida Kaune // Kauno krašto mokytojų draugijos leidinys „Pianistas“, 2005 m. gruodis. Kaunas: KTU spaustuvė.
  2. Dumčius, S. 2009. Kuo sirgo Frederikas Chopinas. Žymiosios muzikos ir teatro asmenybės: jų veiklos projekcija Lietuvos kultūroje. Mokslinės konferencijos, įvykusios 2009 m. balandžio 16 d., pranešimai ir moksliniai straipsniai, p. 90–97. Vilnius: Lietuvos muzikos ir teatro akademija.
  3. Dorottya, F. 2001. The Meaning of Authenticity and The Early Music Movement: A Historical Review. International Review of the Aesthetics and Sociology of Music, Vol. 32, No. 2, p. 153-167. Zagreb: Croatian Musicological Society.
  4. Gerulaitis, V. 1994. Muzikos stilių raida. Vilnius: Muzikos Švietimo Centras.
  5. Gawboy, A. M., Townsend, J. 2012. Scriabin and the Possible // Music Theory Online Vol. 18, No. 2.  Prieiga per internetą: <http://mtosmt.org/issues/mto.12.18.2/mto.12.18.2.gawboy_townsend.php> [žiūrėta 2013 04 13]
  6. Wang, H. 2012. Texture in Brahms’ Op. 116 With an Idetinfication of Performance Problems and Teaching Suggestions. Master’s thesis, San Diego State University. Prieiga per internetą: <http://sdsu-dspace.calstate.edu/bitstream/handle/10211.10/1790/Wang_Hua.pdf?sequence=1&gt; [žiūrėta 2013 04 14]
  7. Mohr-Pietsch, S. Did WW1 change French composer Maurice Ravel and his music? Prieiga per internetą: <http://www.bbc.co.uk/guides/z2nk6sg> [žiūrėta 2013 04 13]
Reklama
Paveikslėlis | Įrašas paskelbtas temoje Muzikos kritika, Uncategorized. Išsisaugokite pastovią nuorodą.

1 komentaras

  1. Anonimas sakė:

    Puiki recenzija, sukelianti daug sveiko juoko. Ačiū, Mykolai, lauksim tavo pasirodymų ant scenos ir spaudoje

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s