Fortepijoninės muzikos vakaras nepakartojamo grožio VDU Didžiojoje auloje, plejada klasikinių kūrinių, atliekamų jau viena koja esančių, arba siekiančių tapti scenos profesionalais, gausiai susirinkusi publika, žiniasklaidos atstovo-fotografo dėmesys ir renginio vedėja, pasidabinusi nesibaigiančia šypsena – tikrai pakiliai nuteikiantis įvykis, kurį norisi išgirsti ir pamatyti. Savotiška miesto akademinės kultūros diagnozė.
Štai, renginio vedėja praneša pirmąjį atlikėją, kuris pagros J. S. Bacho – W. Kempffo “Sicilianą“ iš sonatos fleitai Es-dur. Panašu, kad Baroko epochos hitas, pritaikytas romantiniam instrumentui neturėtų sudaryti didesnių techninių sunkumų. Tačiau pasirodymas šiek tiek ištįsta, tarp balsų trūksta ryškesnio balanso ir melodinė linija atrodo trūkinėjanti. Sureikšminta paskutinė “Sicilianos“ kadencija padeda tašką solisto eksperimentinėms klajonėms. Ar bent jau neišblaško koncertinės atmosferos.
Toliau koncerte skambantis F. Listo etiudas pagal N. Paganini nr. 5 – “Medžioklė“ prikausto ataidinčiais, puikiai erdvėje kontrastuojančiais medžioklės ragais ir mikliai bėgančiais atlikėjos pirštais. Bet vienas kitą vejantys glisando nepriminė žvitraus zuikio šmurkštelėjimo į krūmus, ar byrančių užkliudyto krūmo lapų. Greičiau varovo įsiropštimą medin, išsigandus meškos. Nebuvo Ferencas visiškas bravūrininkas, bet gera, šmaikšti etiudo pabaiga nuskamba efektingai ir sudera su atlikėjos nubėgimu nuo scenos. Lyg tobulas, deja, neišgirstas glisandi.
104 Petrarkos sonetas, taip pat parašytas Liszto, gyvenimo klajonių ir patirties prisodrintu turiniu idealiai tiktų sekančiai atlikėjai. Ironiška, kad poezijos išraiška per muziką pasislėpė daug proziškesniuose stabtelėjimuose, grojant, atrodo, neįveikiamus pasažus. Norėtųsi palinkėti neišsemiamos stiprybės ir valios, be kurios nei vienas menininkas nebus artistas.
Puiki ir efektinga kūrinio pradžia “pastato ant ausų“ visus klausančius ir ne tik. Publika laukia, kokį pasakojimą (rapsodiją nr. 2, g-moll) mums paliko brandusis romantikas Brahmsas? Klausimas užduotas, tačiau neatsakytas. “Pasakotoja“ už klaviatūros pateikė dvi, nesutramdomas temas – tarp rankų kovojančios melodinės linijos rimtai susikibo. Su abipusiais nuostoliais. Keletas skubotų, neaiškiai ištartų pareiškimų, ir reprizuojanti tema nebepriminė tos tvykstelėjusios, pretenzingos, kunkuliuojančios, temperamentingos, gyvenimo klausimą užduodančios įžangos. Visgi, kažko atlikime buvo sektino, uždegančio. Galbūt temperamentas.
S. Rachmaninovo kūriniai visada yra tikras atlikėjo brandos ir ištvermės patikrinimas. Su lyg pirmais preliudo nr. 5 g-moll, iš op. 23, akordu, išgirdome Alla marcia. Na, gal kareivio aulai buvo šiek tiek per lengvi, o žingsniai truputį skuboti – šiandieniniame, visada skubančio, galvotrūkčiais lekiančio gyvenimo kontekste tai – visai pateisinama. Žėrinčios oktavos, kontrastuojančiai, su dinamiškai įsibėgėjančia repriza, pateikta 3-jų dalių forma, sukūrė tikrą vientisumo įspūdį. Klausydamas supranti, kad ne švariose natose kūrinio esmė.
Ir vėl, panašu, kad sekančiai atlikėjai patirties netrūksta. Nuo pirmos iki paskutinės natos išpasakotas Rachmaninovo preliudas nr. 12, op. 32 atspindėjo taip vadinamos “vasario 62-os” dienos orą už lango. Nebekalbame apie natas, uždavinius, kliūtis ar iššūkius. Tai muzikos kalba, kuri mums reikalinga tada, kai žodžiai aplenkia.
Kuo skiriasi impresionizmas nuo romantizmo ar kito “izmo“ – tai tikroji aukštojo muzikinio lavinimo problema. Du totemai Klodui Ašili Debiusi su artimųjų rytų ornamentika – arabeskomis, be didesnio delikatumo buvo skaptuojami garso erdvėje. Nors antroji pjesė ir buvo įtikinamesnio, gyvo charakterio. Visgi arabeskų įspūdžio muzikoje reikėtų siekti dinaminėmis spalvomis. Tai yra be galo sudėtingas uždavinys. Šiandieną daugiasluoksnės garsinės dinamikos per radiją neišgirsi – tokia estetika. Technologijos dėka viskas suspausta taip, kad per mažą garsiakalbiuką girdėtume ir vokalą, ir būgną, ir bosą, ir visą kitą. Tačiau šioje, didelėje koncertinėje erdvėje turime šį tą daugiau nei 1 colio megafoną – didžiulę, laiko patikrintą medinę membraną, kurią galime virpinti visa dažnių palete. Naudokime ją, nes tapyti reikia nesibaigiančius raštus.
Ir štai! Vakaro vinis! BRAVO! Labiausiai nudžiugino genialiai paprastas ir nuo pradžių iki galo įdomus kitos atlikėjos požiūris į tris Debiusi pjesės iš “Vaikų kampelio“. Toks nuostabus kontrastas tarp iššūkių pilno pianistinio repertuaro ir, iš pirmo žvilgsnio paprastų, bet ne mažiau kūrybiškumo reikalaujančių pjesių “vaikams“.
Nuotaikingi, sudėtiniais metrais pulsuojantys Ginasteros “Kreolų šokiai“ puikiai tiko koncerto pabaigai. Profesionalus ir įsimintinas atlikimas išeinančius klausytojus privertė niūniuoti šiandieninėje ir, panašu, kad dar ilgai amerikiečių pop muzikoje skambėsiančias temas. O kūrinys sukurtas dar praėjusio šimtmečio vidury.
Diagnozė: tikslas pasiektas. Žmonės ir plojo, ir šypsojosi, ir sveikino, ir dėkojo atlikėjams už gražius pasirodymus. Tačiau nepanašu, kad kurti teigiamą koncertinę atmosferą padėjo fotografas, viso rengino metu lyg patrakęs lakstantis po salę, be saiko čiaukšintis fotoaparatu ir vaizdžiai kažką gestikuliuojantis vedėjai pirmose eilėse. Nei neįprastai šurmuliuojanti, šnaranti ir šnabždanti publika, tiesa, kartais tokio “gero“ tono pavyzdį matanti ir pačių atlikėjų tarpe. Ką padarysi, solistams nebuvo lengva ir dėl ką tik salėje pastatyto seno ir susidėvėjusio fortepijono būklės. Apie kokias fortepijoninio garso spalvas galime šnekėti, kai instrumento šonai tarška ir barška? O kiek daug kančių, darbo ir prakaito išlieta. Nors… Ką tik, balandžio 6 d., Kauno filharmonijos mažojoje salėje įvyko neeilinis, bet tradicinis Kaune gyvenančio, Lietuvos pop muzikos kultūrai davusio “Kregždutes“, elektroninės muzikos kultūrai davusio “Argo“, roko muzikos kultūrai davusio “Ugnies medžioklę su varovais“, scenos kultūrai – baletą “Čiurlionis“, varpų kultūrai – kariljoną, ir visaip kitaip, stipriai nusipelniusio kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus improvizacijų vakaras. Ir Bachiškas, ir Mocartiškas, ir Šopeniškas, ir Rachmaninoviškas, ir Debiusiškas ar net Stravinskiškas spalvas meistriškai tapyti netrukdė nei mažas, džeržgiantis, sveikos vietos neturintis fortepijonas, nei ankšta salė, ar juolabiau, spontaniškai pametėtos temos. Ne prakaitu, o švente kvepėjo. Bet tai – kaip maestro išsireiškė – jau kita istorija, už kitus pinigus…
Mykolas Bazaras Išleista savaitraštyje “Nemunas“ Nr. 15 (864)
mass.lt 