Mykolas Bazaras: klausome kitaip

VDU žurnalas SESIJA, 2013 m. vasaris / nr. 5

Šiais laikais, kaip niekad dažnai, rinkodara mums siūlo patirti dalykus, su kuriais susiduriame kasdieniniame gyvenime – kitaip. Suvedę šį žodelį googlėje randame gausybę jau užpatentuotų idėjų: “Žurnalistika kitaip”, “Statom kitaip”, “Matome kitaip”, “Mokomės kitaip”, “Keliauk kitaip“, “Vestuvės kitaip”, “Myliu kitaip”,  “Kitaip”… Kitaip tariant, viskas nuo alternatyvios žurnalistikos vertybių atspindėjimo iki blog’ų, su idėjom snoro kioskelius paversti kebabinėm.

Žinoma, kad tarp 9 mln. su “kitaip” siejamų paieškos rezultatų, vietą randa ir dar kasdieniškesnio, abstraktaus garso meno – muzikos – apraiškos: “Ritmas kitaip”, tai būgnininkų ansamblis iš Šiaulių, “Stipriai kitaip” – Suicide DJ’s komanda, “Čiurlionis kitaip” – koncertų ciklas Druskininkuose, “Tradicija kitaip” – taip pat Druskininkai, “Muzika kitaip” – garso įrangos nuoma, vedėjo, DJ paslaugos, kompiuterių remontas, “Kitaip” – “vienos iš sostinės muzikinės scenos lyderių” debiutinė plokštelė.

egg

Persikelkime iš virtualios erdvės į… Kauno filharmoniją, kur lapkričio 28 d. klausėmės trijų profesionalių muzikantų – džiazo pianisto Arno Mikalkėno, elektroninės muzikos atlikėjo Aurimo K@ Vilkišiaus ir akademinėje scenoje dažnai matomos pianistės Virginijos Unguraitytės projekto “Išgirsk kitaip”. Trijulė publikai siūlė stilistines sintezes M. Mussorgsky’io “Parodos paveikslėlių” tema.

Mussorgskis kitaip

“Man de javu Jus čia matyti” – žaismingas posakis, išreiškiantis dažnas mums gerai pažįstamos personos apraiškas akiratyje. Ko gero viena ryškiausių figūrų fortepijoninės muzikos pasaulyje – Modest Mussorgsky (1839-1981) – sukūrė unikalų fortepijono klasikos standartą “Parodos paveikslėliai”, kuris net po kompozitoriaus mirties yra madingas ir interpretuojamas Mikhail Tushmalov, Maurice Ravel, Vladimir Ashkenazy “party-tūrose”; siautulinguose “Emerson, Lake & Palmer”, “Mekong Delta”, “Slav de Hren” roko vakarėliuose; Isao Tomita, “Tangerine Dream”, Amon Tobin elektroninės muzikos lounge’uose; Allyn Ferguson, Ray Bareto, Hugh Lawson, Duke Ellington džiazo gig’uose; galų gale, nepakartojamuose Vladimir Horowitz, Jon Faddis ar “Glass Duo” rečitaliuose.

Linksmas de javu pojūtis neaplenkia prie “Paveikslėlių” temomis džeminančių sąrašo pridėjus ir lietuvių atlikėjus “Išgirsk kitaip”. Polistilistinis projektas siekia pateikti “Paveikslėlius” platesniam klausytojų ratui, motyvuodamas, jog “Legendinė trijulė Emerson, Lake & Palmer prieš keturias dešimtis metų įrodė, kad vienas žymiausių rusų kompozitoriaus Modesto Musorgskio kūrinių „Parodos paveikslėliai“ gali įtikti ne tik klasikinės muzikos gurmanams, bet ir progresyvaus roko mylėtojams”[1]. Ypač džiugu, kad Kaune vyksta veiksmas ir lietuvių menininkai nusprendė prisidėti prie tradicijos. Iš esmės, tik ir laukiame dar vieno, naujo, drąsaus ir sėkmingo požiūrio į atlikėjų kartų pamėgtą fortepijoninį megahitą, reprezentuojančio mūsų regioną, kūrybinę dvasią ir savitumą.

Žymus roko muzikos kritikas Lester Bangs (1972) žurnale “The Rolling Stone”[2], ką tik išėjus Pictures at an Exhibition albumui, rašė, kad EL&P tikrai galima pavydėti “kiaušų”, nes jie kiša pirštus prie vieno monumentaliausių “rimtosios” muzikos šedevrų, naudodami daug stiprintuvų, elektronikos, pridėdami savo temų pavystymo, improvizacijų ir net žodžių. Jeigu vargšeliai Mussorgsky ar Ravel išgirstų EL&P versiją, ko gero sunegaluotų. Įrašas prasideda “subachinta” “Promenados” tema, kuri buvo atlikta taip, lyg Emersonas kultų vargonus seniausioje Vienos bažnyčioje. “Gnomo” tema, kuriai pasisekė likti savo originalioje vietoje, staiga apsireiškia per publikos šūksnius ir švilpimus, grojama Mellotron’u ar pritaikytais vargonais, ar dar kaži kuo, pritariant wah-wah papuoštu Lake’o boso kontrapunktui. Šioje vietoje straipsnio autorius teigia nebegalįs įžvelgti nieko Mussorgsky’iško, nes viską paima EL&P vintažinis furoras ir, cituoju, “į terlę gauname visokius “Whizz! Whirrr! Whee!” – tai ausį rėžiantis, sprogstantis, dūzgiantis, kriokiantis elektroninis pamišimas, kurį publika tiesiog dievina, kartu su “bliuzo variacijom”, kurias palydi aplodismentų pliūpsniai ir dar daugiau kosminių pyptelėjimų”. Galiausiai įrašas yra vadinamas beskonybės mikstūra, tačiau savyje turinčia tikrą rock & roll’o dvasią.

Tiesą sakant, kritika niekados nebuvo gailestinga šviežiai iškeptiems klasikos perdirbiniams ir interpretacijoms. Kai Vladimiras Horowitzas pasidarbavo su Mussorgsky’io “Parodos paveikslėliais”, jį labai griežtai sukritikavo muzikantų brolija ir išvadino vandalu (Dubal. D. 1991)[3].

Na, ko gero šiandien, kai EL&P yra istorinė roko muzikos klasika, Moogo sintezatoriui jau netoli iki pekiasdešimtmečio, legendiniams Hammondo vargonams tuoj bus 60, o Horowitzo interpretacijų devalvuoti nesugebėtų net pats Chuckas Norrisas, to laikmečio kritiniai pasisakymai kelia daug prieštaringų minčių.

Bet viena yra aišku, apie rezonuojančius muzikos kūrinius yra nuolat kalbama, jie dažnai lyginami dabarties ir istoriniame kontekste, vertinami.

Garsas kitaip

Muzikos klausome ausimis. Garso kokybė ir kiekybė – dėmesio centre. Reikėtų pripažinti, kad šiandieną retai, net ir akademinės muzikos koncertuose apsieinama be įgarsinimo sistemos. Tai įtakoja naujų elektro-mechaninių ir elektroninių instrumentų panaudojimas žanruose, taip pat daugybės naujų koncertinių erdvių, kuriose yra netinkamos akustinės sąlygos, atsiradimas.

Garso technika besidomintiems nėra paslaptis, kad natūralaus, akustinio ir amplifikuoto garso derinimas – sudėtinga užduotis. “Išgirsk kitaip” komanda šį iššūkį priėmė. Aibė mikrofonų, priekinių kolonėlių su plačiajuosčiais garsiakalbiais ir kita matoma įranga žadėjo tikrą melomano desertą. Deja, nuo pirmų iki paskutinių pasirodymo natų, atlikėjų pastangas gerokai temdė iš priekinės įgarsinimo linijos sklindantys garso iškraipymai. Nežinia, ar tai mechaninės kilmės iškraipymai, signalo perkrova, nepastebėta aktyvi efektų linija, ar “dramblys, užmynęs ant garsisto ausies”. Tai nėra retas reiškinys bendrame Lietuvos koncertų su įgarsinimu kontekste, tačiau ši garso meno šaka (angl. Sonology) nėra “menkesnė” už bet kurią kitą, tebūnie klasikinės, džiazo ar elektroninės muzikos, ir aukštumų tikrai yra, jas tikimės išgirsti.

Tiesa, išrankesni Kauno filharmonijos lankytojai galbūt ir žino, kuriose vietose garsas atsiskleidžia gražiausiomis spalvomis, tačiau akustika salėje – viena geriausių, kokią turime. Nesiskundžia ja ir užsienio atlikėjai. Galbūt amplifikuoto elektroninio garso integracija į salės akustiką, o ne bandymas akustinį garsą per kolonėles suniveliuoti su elektroniniu, duotų daug kokybiškesnį rezultatą. Tai mums ypač vykusiai prieš metus pademonstravo amerikiečių šiuolaikinio džiazo atlikėjas Ken Vandermark su savo kvartetu, akustiškai daug nedėkingesnėje erdvėje – Kauno dramos teatro foje. Įdomiausia, kad ansamblio sudėtyje taip pat buvo lap-top muzikos atlikėjas, naudojęs live programming, live processing technikas.

Tad klausykime muzikos ausimis.

Scenografija kitaip

Anot projekto autorių, atlikimo “koncepciją vizualine išraiška koncerto metu apipavidalino šviesos instaliacijos”. Vėlgi, roko ar dancehall scenoje, dūzgės be spalvotų žiburiukų neįsivazduojamos. Tačiau dūzgiantys dimeriai filharmonijos salėje subtilumo garsinei išraiškai nepridėjo.

Vizualinė išraiška akademinėje scenoje nėra tabu, idea prohibita ar kažkas nepadoraus. Prisiminkime Haydno “Atsisveikinimo” simfoniją (nr. 45), kuri atliekama žvakių šviesoje. Finaliniame adagio kiekvienas atlikėjas po vieną užpučia savo žvakę ir palieka sceną. Galų gale lieka du atlikėjai, užgesta žvakė, pabaiga. Taip įvyko kūrinio premjera 1772 m. (Mordden, 1980)[4]. Beje, prieš metus šią simfoniją galėjome išgirsti ir pamatyti nuostabiai atliekamą Lietuvos kamerinio orkestro su S. Krylovu  (ir su visom žvakutėm) toje pačioje, filharmonijos salėje.

Suprantama, postmodernistiniam požiūriui į klasikos standartus žvakių vašką tik ant parketo tept. Tačiau vizualiniuose menuose led technologija šiais laikais gali padaryti ir daro stebūklus.

Scenos judesys kitaip

Gera istorija nusipelno būti papasakota iki galo. Haydno “Atsisveikinamoji” buvo parašyta jo paties patronui – princui Nicolausui Esterhaziui, kartu su dvaro orkestru viešint karališkojoje Esterhazių vasaros rezidencijoje. Daugelis muzikantų buvo priversti palikti savo žmonas namie, Eizenstadte, o viešnagė užtruko ilgiau, nei buvo planuota. Anksčiau aprašytu, subtiliu būdu Haydnas apie tai užsiminė patronui – užgesus simfonijos paskutinei žvakei Esterhazis žinią suprato ir paleido orkestrą namo (Mordden)[4].

“Išgirsk kitaip” turbūt irgi turėjo nepaprastai svarbių įsipareigojimų už scenos. Vienas po kito geso prožektoriai, atlikėjai daugybę kartų kilo nuo kėdžių ir palikdavo sceną, paskui sugrįšdavo ir sėsdavosi. Galbūt tai ir gilus meninis užmanymas, bet palikime apie tai spręsti istorikams.

Interpretacija kitaip arba “trijų skirtingų menininkų akimis”

Kažkas yra pasakęs, kad meninė meistrystė pasireiškia tada, kai scenoje suderinami nesuderinami dalykai, skirtumai papildo vienas kitą ir rezultate jaučiamas vienis. Žiūrovo akimis, “Išgirsk kitaip” menininkų skirtingumas tiesiog liejosi per kraštus. Atlikėjai praktiškai jo nemaskavo, pasirinkdami dėstyti savo “požiūrį” po vieną. Tiesa, buvo pora elektronikos interakcijų su fortepijonais, filtruojant ir loop’inant gyvą garsą, tačiau tai veikiau priminė išraiškos galimybių demonstraciją, negu idėją, turinčią savo funkciją kūrinyje.

Daug žadanti įžanginė Arno Mikalkėno improvizacija turbūt “pakabino“ ne vieną klausytoją. Išvystęs Promenados temos motyvą poetizuotom II-V-I harmoninėm slinktim ir guviu kontrapunktu, atlikėjas nulipo nuo scenos… Kiti, pasikartojantys užlipimai nebuvo tokie įtaigūs, tačiau viena variacija paliko labai tvankų įspūdį. Tai buvo vulgarokas netradicinių grojimo fortepijonu technikų bandymas. Impulsyviai, delnais brūžinamomis stygomis, ir ant jų mėtomomis bei rezonuoti paliekamomis būgnų lazdelėmis. Šioks toks pasimetimas bandant išvengti dangčio ramsčio, kliudžiusio laisvamaniškai operuoti fortepijono stygomis, toli gražu nesudarė išbaigtos atlikimo koncepcijos įspūdžio.

Kitokį įspūdį ne taip seniai galėjome patirti dviejų pasaulinės klasės improvizatorių, naudojančių netradicines grojimo fortepijonu technikas, pasirodymuose Kaune. “Jazz jungčių” festivalyje matėme, kaip tyliai apčiupinėdamas stygas ir stuksendamas per deką, tarsi akla, pamėkliška figūra, ieškodama gyvybiškai svarbaus garso šaltinio, prie fortepijono “priėjo“ Charles Gayle. Kartais alkūnėmis pasiramsčiuodamas į klaviatūrą, kūrė džiazo sąskambius taip, kad, reikia pripažinti, nepaliko abejingų savo patyrimu. Klausėmės ne vaikiška pianistine technika stebinusio ir nežalingais būdais fortepijoną preparuojančio estų pianisto Anto Pett pasirodymo, instrumentą pavertusiu neordinarių garsų generatoriumi. Pavyzdžiais galima būtų tęsti ir toliau – Kauno filharmonijoje kartą jau yra pasirodęs amerikiečių kolektyvas The Bowed Piano Ensemble, dėl kurių naudojamų preparacijos būdų širdies neskauda [5]. Geras pavyzdys užkrečia, tačiau ar kiekvienas bandymas yra vertas filharmonijos salės?

Taip pat yra natūralu, kad fortepijono “galimybių” bandymų tema yra jautriausia instrumento derintojams, tačiau problemos čia neliktų, jeigu visi “naujumo” ieškantys atlikėjai tai darytų su nuosavais, o ne visiems tarnaujančiais instrumentais.

Arnas stengėsi pademonstruoti, o kai kur tai ir pavyko, savo improvizacijos galimybes, tačiau trūko požiūrio į patį kūrinį.

Kraštutinumų nevengė ir projekto idėjos iniciatorė Virginija Unguraitytė, pasirinkdama “Paveikslėlių” temas pristatyti su netrumpom pauzėm, dažnais nulipimais nuo scenos ir, galų gale, per mikrofono liniją perleistu, drumstu garsu. Tokia kūrinio formos rekonstrukcija vargu, ar atsakė į klausimą, kodėl “Paveikslėliai” yra klasikinės muzikos kūrinys; ar pademonstravo originalią versiją gražiausias kampais, tiek pirmą kartą klausančiam, tiek šimtąjį. Veikiau kilo kitas klausimas: ką norėta išreikšti tokiu klasikinių taisyklių nevaržomu polėkiu originaliame kūrinio tekste? Laisvė, tai labai sunki atsakomybės našta.

Pasirodymo pabaigoje netikėtai įvyko abiejų pianistų “susitikimas prie Didžiųjų Kijevo vartų”. Deja, kažkuris į susitikimą truputį pavėlavo, to pasekoje girdėjome gana natūralų ir nekontroliuojamą delay efektą. Pitsburgo, New Yorko ar Kauno simfoninio orkestro atlikime tokia interpretacija būtų pavadinta “repeticijų stoka”.

Malonų įspūdį paliko Aurimo K@ Vilkišiaus atliktas namų darbas. Naudodamas lap-top, sintezatorius, gyvo garso apdirbimo ir programavimo technikas, ir savo paties vokalą, atlikėjas sugebėjo pademonstruoti kone kūrybiškiausią požiūrį į paveikslėlius. Per porą solo “įžengimų” K@ atliko elektronikai pritaikytą “Senosios pilies” versiją, išradingai panaudodamas tradicinį tuvių gerklinį dainavimą – chomėjų. Šio pagalba, pietų Sibire gyvenanti tauta, pasakoja epus ir legendas. Taip K@ atskleidė ne vien savo (o gal aparatūros) talentą laužyti balso obertonus, bet ir “Senosios pilies” legendą. Stilingai buvo atliktas “Promenados” remiksas, ko gero tapęs pasirodymo vinimi. Laike išnardindamas Promenados temą iš skirtingų poliritminio grūvo, boso ir savaip interpretuotos harmonijos sluoksnių, K@ pademonstravo elektroninės muzikos technikos galimybes, leidžiančias vienam atlikėjui skambėti lyg bendui, ir vertė trypčioti ne vieną klausytoją.

K@aip

Kauno filharmonijoje turėjome progą išgirsti ir išvysti trijų skirtingų meninkų “Išgirsk kitaip” vieningą garsinės saviraiškos galimybių bandymą-demonstraciją. Bet kas buvo kitaip, kai Mussorgskio temą šimtais skirtingų būdų jau yra interpretavę įvairiausių stilių ir scenų atlikėjai? Kokiomis subtiliomis meninėmis muzikinės išraiškos priemonėmis buvo atskleista kūrinio būtis ir buitis? Ar užtenka tiesiog būti, kad būtume menininkai? Kas žino, gal dabar, kai žaidžiame rinkos ekonomiką, meno kūriniams užtenka tiesiog madingo pavadinimo ir pristatymo? Į šiuos ir kitus klausimus visų pirma sau turėtų atsakyti patys atlikimo autoriai.

Kyla mintis, ar nebūtų buvę įdomiau išgirsti šių menininkų interpretacijas iš tikrųjų kitaip? Paeiliui: iš pradžių puikaus, jau išsiilgto, tradicinio atlikimo, tada improvizuotos muzikos interpretacijos ir, galų gale, šiandienos garso technologijos kontekste. Be abejo, tai reikalautų išsamesnės originalių paveikslėlių analizės iš pačių atlikėjų pusės. Tik meistriškai atliekamas, savo srities profesionalų darbas gali būti įdomus pačioje elementariausioje formoje.

Drąsūs bandymai ir eksperimentai meno srityje yra būtini ir visada skatintini. Nežengdami už, kūrėjai niekada nepajustų tos plonytės ribos tarp subtiliausiomis priemonėmis perteikiamo, estetizuoto kasdieniškumo ir elementariai drebiamo, lėkšto vulgarumo, o klausytojai nesuprastų, kad menininkai yra tie patys žmonės ir Šventa Dvasia neminta. Taip formuojasi atlikimo meno kultūra.

Vietas, kurias renkamės tikrovei tarp kultūros ir meno pažinti, formuoja mūsų buitis. Paprasta palyginti, ar mums yra patogiau, kai vienoje vietoje miegame, kitoje prausiamės, kitoje valgome, o dar kitoje bendraujame; ar kai viską darome ten pat?

Net jeigu realybėje neturime pasirinkimo, kodėl gi tokių “komforto erdvių” nesuteikus daug dvasiškesnei – meninei išraiškai? Eksperimentinių erdvių Kaune tikrai netrūksta: “Fluxus ministerija”,  Ryšių muziejaus kiemelis “837”, vis liberalėjanti Muzikos akademija, muzikos mokyklos, galybė kavinių, užeigų, klubų ir restoranų…

Pabaigai pasidžiaukime Filharmonijos scena, kuri nėra žemo meninio lygio aktų poligonas. Tai vieta, kur nors ir galime išgirsti, bet turėtume klausyti kitaip.

Šaltiniai:

  1. “Išgirsk kitaip“ – tarp džiazo, klasikos ir elektronikos (2012). Prieiga per internetą: http://ma.vdu.lt/naujienos/isgirsk-kitaip–tarp-dziazo-klasikos-ir-elektronikos [žiūrėta 2012 12 12]
  2. Bangs, Lester. (1972). Album reviews. Prieiga per internetą: http://web.archive.org/web/20080917130727/http://www.rollingstone.com/artists/emersonlakepalmer/albums/album/191801/review/5944649/pictures_at_an_exhibition [žiūrėta 2012 12 12]
  3. Dubal. D. (1991) Evenings with Horowitz – A Personal Portrait. New York: Birch Lane Press
  4. Mordden, E. (1980) A Guide to Orchestral Music: The Handbook for Non-Musicians. New York: Oxford University Press
  5. The Bowed Piano Ensemble perform Stephen Scott’s Entrada. Prieiga per internetą: http://youtu.be/14jPvnWhdNM [žiūrėta 2012 12 12]
Reklama
Įrašas paskelbtas temoje Muzikos kritika ir pažymėtas , , , , , , , , , , , .Išsisaugokite pastovią nuorodą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s