Norint pamatyti tiek didelio populiarumo elektroninės šokių muzikos atlikėjų vienoje vietoje greičiausiai tektų keliauti į Belgiją, kur kiekvienus metus vyksta vienas iš didžiausių tokio lygio muzikos festivalių – „Tomorrowland“, arba skristi per Atlantą ir Majamio mieste dalyvauti ne ką mažiau stulbinančiame „Ultra Music Festival“. Tačiau galima drąsiai teigti, kad Lietuvoje esantiems elektroninės šokių muzikos gerbėjams išgirdus, kad Švedijoje kasmet vykstantis „Summerburst“ festivalis atvyksta į mūsų sostinę, ne vienam nebuvo gaila išleisti 40€, kad pamatytų savo mėgiamus atlikėjus.
Birželio 11 ir 12 d. „Vingio parke“ griaudėjęs „Summerburst“ festivalis, mūsų šalies kontekste tikrai viršijo visus lūkesčius. Keturiolika sunkvežimių vežančių 17 LED ekranų (bendras plotas – 250m2) ir 20 tonų garso įrangos, sukėlė nemažą ažiotažą dėl festivalio kuriamo masto. Ir iš tikrųjų, galbūt ir ne tokios apimties, kaip anksčiau minėtų „Tomorrowland“, arba „Ultra Music Festival“, tačiau Vingio parke iškilusi scena leido ne tik gerai matyti atlikėjus, bet ir jų komandos sukurtas vizualizacijas, nesvarbu tai būtų vėlyva naktis ar ankstyva popietė. Tačiau, nors ir daug vilniaus gyventojų skundėsi, jog festivalio garsas sklido net per pusę miesto, pačiame festivalyje buvusieji to patvirtinti tikrai negalėtų. Užteko paėjėti kelis žingsnius šiek tiek už renginio ribų ir muzika jau tapdavo vos girdima, o kai kurie dalyviai, festivalyje apsistoję savo palapinėse teigė, kad muzika net netrukdė lengvai užmigti (nors nelabai buvo galima suprasti, kodėl norėtųsi miegoti tokio renginio metu).
Kad ir kiek būtų galima teigiamai ar neigiamai atsiliepti apie techninę festivalio dalį, ko gero labiausiai norą apsilankyti sukėlė atlikėjų vardai, kuriuos pamatėme renginio afišose ir skelbimuose. Šeštadienio programos dalį pradėjo belgė „Mattn“, tuo metu populiarumo laiptais kylanti britų trijulė „Disciples“ ir olandas „Don Diablo“. Šių atlikėjų grojamų kūrinių stilius skyrėsi ženkliai – „Disciples“ leido klausyti jų deep house žanrą primenančių kūrinių, kiek ramesnių ir labiau suteikiančių apšildomą atmosferą, o „Mattn“ grojo nemažai mash-up’ų, kurie vertė pasijusti lyg atvykus į eilinio penktadienio vakarėlį miesto centro klube. Tačiau, kad ir kaip jie pasirodė, jie visgi pasirodė, ko nebuvo galima pasakyti apie tikrai labiau laukiamą „Don Diablo“. Jo viename populiariausių kūrinių kartojama frazė House time is anytime, matyt, turėjo išimčių.
Nepaisant mažiau sėkmingos festivalio pradžios, kitas duetas, „BassJackers“, tikrai „įmušė“ aukštesnę pavarą festivalio energijos variklyje. Energinga ir greita, olandų duetui būdinga elektroninė šokių muzika ne tik išjudino jau esančius, bet ir paskatino kone dar tiek pat žmonių spraustis prie scenos, ir leido pagaliau pasijausti tarytum būtum tikrame šokių muzikos festivalyje. Po jų prie pultų stojusi transo muzikos legenda, Markus Schulz, pranašavo, kad festivalio tempas ne tik nenukris, bet ir pakils. Pradžia ir buvo būtent tokia– transo muzikai grojant šokančiųjų ir besilinksminančiųjų kiekis tikrai pakilo, tačiau antrame jo pasirodymo pusvalandyje, jų šiek tiek sumažėjo, kai jis pradėjo groti jo ir Ferry Corsten bendro projekto „New World Punx“ kūrinius, kuriuos lengviau palaikyti hauso muzika, ko pasekoje, visą valandą kilusi emocija išskydo ir pradėjo gluminti.
Nuo aštuntos valandos vakare pradėjęs groti švedų kilmės tropinio hauso atlikėjas „Kygo“ šiek tiek viską pataisė. Ramesnio, bet melodiškai smagiai klausomo stiliaus kūrėjas publiką tikrai pralinksmino. Juolabiau, buvo galima pasijausti lyg per „Afrojack“ pasirodymą, kurio kūryboje visados vyravo cypiantys, tono moduliacijos perpildyti garsai, ko pasekoje reikėjo šiek tiek pailsinti ausis, ypač prieš vakaro kulminaciją.
Priešpaskutiniai pasirodę atlikėjai buvo „DJ MAG“ žurnale antrą vietą pasaulio reitinguose užėmęs belgų duetas „Dimitri Vegas & Like Mike“. Šis duetas visados buvo garsus ne tik savo gebėjimu priversti publiką judėti pagal jų hitus, bet ir bendrais publikos valdymo įgūdžiais. Jiems paliepus, publika iškeltas rankas nukreipdavo tai į kairę, tai į dešinę pusę, tartum koks bičių avilys, aklai sekantis karalienės nurodymus. Tačiau dueto charizma pavergė visus, kad ir koks skeptiškas būtų klausytojas, jis vis tiek kartu su visais tupėjo laukdamas paskutinės dainos kulminacinio taško bei šokinėdavo, jam atėjus. Nesvarbu, kad ir kas ką manytų, ar kad ir kokia grojama buvo muzika, atlikėjų spinduliuojama charizma sukėlė ir kiek netikėtą vieningumo jausmą, lyg visi dalyviai būtų tartum vienas.
Paskutinis šeštadienio atlikėjas buvo graikų kilmės atlikėjas– Steve Angelo, kuris per dvi valandas puikiai užbaigė festivalio dieną. Steve Angelo buvo garsios elektroninės šokių muzikos trijulės „Swedish House Mafia“ narys, o jų bendrus kūrinius taip pat atsivežė ir į Vilnių. Steve Angelo buvo, ko gero, pats įdomiausias iš visų dienos pasirodymų, kurio metu ne tik girdėjosi „Swedish House Mafia“ hitai, bet ir jo neseniai išleisto albumo „Wild Youth“ kūriniai, nuolat besikeičiantys tarpusavyje, sukuriantys nuostabios švediško stiliaus šokių muzikos atmosferą. Nors jo kūriniai nakties pabaigoje išliko dominuojantys, atmosferoje juste justi nostalgija dėl grupės išsiskyrimo, bei viltis, kad jų stiliaus kūryba dar nesibaigė.
„Summerburst“ festivalio šeštadienis, nors ir su kiek mažiau pasisekusia pradžia, užsibaigė tikrai puikiai, ir privertė su nekantrumu laukti sekmadienio. Ypač dienos pabaiga, ne tik muzikine, bet ir vizualine dalimi paliko didelį įspūdį, po kurios tikrai buvo galima jaustis pabuvus tikrame elektroninės šokių muzikos festivalyje bei tikėtis, kad toks renginys iš tikrųjų vyks kas metus, vėl ir vėl…
mass.lt 
Parašykite komentarą