Lapkričio 17-osios vakarą alternatyviosios muzikos gerbėjus į ganėtinai išskirtinį koncertą kvietė Kauno muzikinis klubas „Lemmy“. Išskirtinį pirmiausia todėl, kad paprastai šiame klube skamba gerokai sunkesnė muzika – lankytojai klube vykstančiuose renginiuose dažniausiai gali tikėtis išgirsti black, death, doom, thrash metalo atstovus. O čia – alternatyvaus roko ir psychobilly show. Įdomus muzikinio meniu paįvairinimas gurmaniškai rudens pradžiai! Antra, afišos skelbė apie tarptautinę dalyvių sąrašo sudėtį – kartu su lietuvaičiais sceną okupuoti žadėjo Latvijos bei Suomijos kolektyvai. Beveik klubinio festivalio formato renginys negalėjo nesukelti susidomėjimo, taigi be didelių svarstymų jau visai žvarbų rugsėjo vakarą nusprendžiau praleisti „Lemmyje“.
Buvo skelbiama, kad koncertas prasidės devintą valandą vakaro. Gerą pusvalandį iki pradžios jau buvau prie klubo durų ir su lengvu nerimu užėjau vidun – ar bus vietos? Ir štai „staigmenėlė“ – žiūrovų ne per daugiausiai. Ar nebus koją pakišęs „Kaunas 2022“ vasaros scenos finalinis koncertas Rotušės aikštėje su „Abudu“ ir šveicarais „Tim Freitag“? Klubo komanda taip pat šiek tiek nustebę, tačiau patikina, kad koncertas tikrai įvyks. Artėjant koncerto pradžiai, ima jaustis šioks toks publikos gausėjimas, tad organizatorių veidai šviesėja, o kolektyvas už baro ima vis sparčiau suktis.
Pirmieji į sceną žengia alternatyvaus roko atstovai – „Bitter Roots“ iš Vilniaus. Šios komandos (kaip, beje, ir likusių dviejų) dar nebuvau girdėjęs, tačiau nuo pirmų vokalisto sudainuotų frazių neapleido jausmas, kad tą balsą iš kažkur atpažįstu. Kaip vėliau paaiškėjo, nuojauta neapgavo – „Bitter Roots“ frontmenas yra ne kas kitas, o roko scenos senbuvių, jau daugiau nei 15 metų grojančių rokenrolininkų „Road Kill“ vokalistas! Ką gi, Lino patirtis scenoje puikiai matėsi bei girdėjosi ir su šia komanda. Platus dainavimo diapazonas – nuo sodraus baritoninio registro iki meistriškai su krūtininiu registru suderinto head voice – pavydą sukeltų ne vienam profesionaliam tenorui. Sklandūs perėjimai į krioksmus ir charizmatiška vokalo artikuliacija. Grupės atliekama muzika susiklausė taip pat labai maloniai – bendrai tai būtų galima įvardinti kaip seną gerą 90-ųjų grunge, tačiau epizodiškai išryškėdavo ir bliuzo, glam rock bei hard‘n‘heavy motyvai. Kolektyvas grojo trise (nors oficialiai skelbiama kad yra ketvertukas) – mušamieji, bosinė gitara ir vokalas/gitara. Antros gitaros nebuvimas šiek tiek silpnino bendrą įspūdį, ypač gitaros solo vietose. Tiesa, tvirtas būgnininko ir bosisto tandemas šį trūkumėlį neblogai kompensavo, tačiau labai tikiuosi išgirsti šį kolektyvą ir pilnesne sudėtimi.
Antrieji į „Lemmy“ sceną kopė svečiai iš Latvijos, komanda „O‘Morales“. Kolektyvas save apibūdina kaip psychobilly atlikėjus, tad vien jau šis faktas labai intrigavo ir nekantravau išgirsti, ką gi tokio šiam vakarui paruošė broliukai iš Rygos. Pirmiausia į akis krito bosistas, tiksliau kontrabosistas. Klasikinė pankiška išvaizda – ryški oranžinė skiauterė, kabančios petnešos ir tikrų tikriausias kontrabosas rankose. Neblogas derinys. Reikia pastebėti, kad kontrabosas nudažytas matiniais juodais dažais – kad būtų galima rašyti balta kreida ką tik reikia pagal atitinkamą progą. Akivaizdžiai tai ir buvo kuo nuoširdžiausiai atlikta. Kai grupės frontmenas paėmė į rankas raudoną tuščiavidurį Gretsh‘ą, tapo aišku, kad laukia rockabilly vakarėlis. Spėjimas pasirodė teisingas – „O‘Morales“ puikiai derino pankiškai sarkastiškus ir tamsoko humoro tekstus su skoningai pasunkintu rockabilly skambesiu, o žemi vokalai (pritariančiuosius vokalus ir kai kur – pagrindinius vokalus dainuoja ir bosistas) kažkuo priminė Lemmy Kilmister iš „Motorhead“ manierą. Kolektyvas daug bendravo su publika, gitaristas – vokalistas grodamas vis nulipdavo nuo scenos pas šėlstančią auditoriją, taip dar labiau įlinguodamas linksmybes. Bendras grupės skambesys darnus ir tikslus – jautėsi, kad muzikantai scenoje ne naujokai ir puikiai žino, ką daro.
Vakaro finalininkai – energinga entertaining rock komanda iš Suomijos „Flush“. Vyručiai grojo keturiese – dvi gitaros, bosinė gitara ir būgnai. Iš po pirmų dviejų kolektyvų tai buvo gana didelis kontrastas – suskambo griežčiau, pilniau, intensyviau. Grojimo stilių iš pirmo karto gana sunku apibūdinti, nes „Flush“ vienu stiliumi tikrai neapsiribojo. Nors pradžioje ši Helsinkio ketveriukė šiek tiek priminė rap rock kolektyvą „Bloodhound gang“, tačiau jungiančia ir pagrindine ašimi ko gero būtų galimą laikyti punkrock, paskanintą metalo ingredientais. Kompozicijos neilgos, tačiau intensyvios – gana sudėtingos aranžuotės, tikslios instrumentų ir vokalų partijos (antrasis gitaristas puikiai atliko pritariančiojo vokalisto funkcijas), metrų ir tempo kaita, nekalbant jau apie meistrišką muzikantų komunikaciją tarpusavyje. Kaip ir „O‘Morales“, „Flush“ ko gero yra tikras džiaugsmas visų klubų savininkams – beveik po kiekvienos dainos grupės frontmentas rūpestingai teiravosi, ar auditorija dar neištroškusi ir dalinosi patarimais, kaip tai geriausiai ir efektyviausiai atlikti.
Malonus faktas, kad viso renginio metu buvo išlaikyta puiki įgarsinimo estetika – garso slėgis ties garso operatoriaus vieta neviršijo 95dB, PA sistemos atkūrimas buvo detalus ir komfortiškas, garso pasiskirstymas klausytojų zonoje – tolygus. Pagirtinas garso operatoriaus darbas (visas grupes garsino vietinis „Lemmy“ garso režisierius Roswa) – nors visos komandos grojo per pilno dydžio gitarinius stiprintuvus, o mušamieji nebuvo atskirti akustine sienele, balansas tarp priekinės garso sistemos ir iš scenos garso įrangos ateinančio garso salėje buvo sureguliuotas optimaliai.
Beje, visi kolektyvai naudojo tik analoginius gitarinius efektus (jokių procesorių), gitarinius stiprintuvus (jokių „į liniją“) ir pleišto tipo monitorines kolonėles – jokių in-ear sistemų. Taigi, visais aspektais vyko alternatyvios muzikos vakarėlis, kitaip nepasakysi!
mass.lt 
Parašykite komentarą