Akademinis reivas: spąstai arba vaikštant po tamsą su laptopu

Šiemet, gruodžio 12 d. vakare, Kauno miesto kameriniame teatre įvyko KTU elektroninės kompozicijos ir atlikimo studijų programos studentų koncertas „Spąstai“. Neordinarus renginys, kuriame net devyni elektroninės muzikos magistrantai sujungė savo laptopus, sintezatorius ir midi kontrolerius į vienu metu skambantį elektroninį orkestrą.

Jeigu suintrigavo – tokie teminiai elektroninės muzikos reivai KTU vyksta kasmet. Tik ne visi apie juos žino. Kaip ir dera reivui, informacija apie renginį plinta tik žmonių paštu (tiesa, skelbimas atsirado to paties renginio dieną SHMMF Facebook paskyroje bei ktu.edu puslapio įvykių archyve).

Reikia prisiminti, kad lygiai prieš metus, gruodžio 16 d. vakarą, Kauno menininkų namuose taip pat vyko KTU elektroninės kompozicijos studentų koncertas. Nuotaika buvo pakili, nes renginys iš dalies priminė tai, nuo ko viskas prasidėjo – 2003 m., vos prieš įkuriant muzikos technologijų katedrą, kompozitorius Giedrius Kuprevičius organizuodavo kasmėnesinius elekroninės muzikos vakarus (tuometinėje KTU Mažojoje auloje, Gedimino g. 43), į kuriuos plūsdavo įvairiaspalvė publika, o savo studijas pristatydavo tiek garso, tiek vaizdo menininkai, prisijungdavo ir instrumentininkai, ir, žinoma, pats maestro, improvizuodamas elektroniniu Kurzweil sintezatoriumi, užduodavo temą.

Praeitąmet, tema, kurią pasirinko menininkai – Čechovo „Dėdė Vania“. Kaip pristatė vakarą vedęs kurso vadovas, kompozitorius Antanas Jasenka, publikai buvo pateiktos „visuomet aktualaus literatūrinio šedevro konversijos į muziką“. Aktualumą parodė susirinkusios publikos gausa – trys fakulteto dėstytojai ir dvi vyresnio amžiaus ponios (neskaičiuojant garso įrangą aptarnaujančių studentų); ir globalūs kitų metų pradžios įvykiai. O konversijos atminty išliko įdomios, individualios, stebino garso raiška, nors kai kurie atlikėjai „dalyvavo“ tik nuotoliniu būdu.

Šiemet viskas vyko kiek kitaip. Maloniai nuteikė pasirinkta erdvė. Dusli teatro akustika idealiai tiko elektroniškai generuojamiems garsams. Tamsi, belangė salės patalpa suteikė galimybę panaudoti visą rekvizitą įspūdingam apšvietimui. Ir neginčytinai garsiausią vakaro instrumentą – dūmų mašiną. 

Viktorijos Lankauskaitės nuotr.

Tiko ir pasirinkta koncertinė renginio forma. Vienas kurso studentų priėmė iššūkį pranešti programą ir tai padarė puikiai, prasklaidydamas dūmus, kurių vėliau netrūko. Tiesa, „ponų ir ponių“ publikoje nebuvo tiek daug, tačiau teatrališkumas teatre dar niekam nepakenkė.

Pirmoji kompozicija – panašu, kad sentimentų didžiajai rusų literatūrai šiemet nebeliko – William’o Shakespeare’o „Hamleto“ inspiruotas eksperimentas publikos, jei ne sąžinei, tai sąmonei ir mintims. Šiemet aktualumas, nors ir tradiciškai neiškomunikuotas – kur kas didesnis, matyti nepažįstamų veidų. Gali būti, kad jiems tai jau visiški „Spąstai“. Išgirsime, ar neišgirsime?

Taigi, vakaro atlikėjai įsitaisė po 4, 3 ir 2 (žiūrint iš salės) scenoje išdėstytuose elektroninių instrumentų fiuzeliažuose, paniro į laptopų monitorius, ir viskas prasidėjo. Aptemo, pasigirdo žemų dažnių triukšmas, dronas. Vienas atlikėjų trūktelėjo iš elektroninės cigaretės, tuomet pasirodė dūmai, bet ne iš jo burnos, o iš užpakalio. Ne jo. Pasirodo, už jo buvo dūmų mašina, kuri garsiai šnypšdama išleido garą. Tuomet ryškiausias prožektorius apšvietė atlikėją scenos centre, o dar kitas, sėdėjęs patamsy, atsistojo, kurį laiką pastoviniavo, tuomet atsisėdo.

Viktorijos Lankauskaitės nuotr.

Po kelių tokių atsistojimų paaiškėjo, jog taip atlikėjai signalizavo apie savo solo partijos pradžią – pakilęs iš sosto, perima garsą į savo rankas (ir šviesų režisieriui aiškiau, ką paryškinti). Tik ne visuomet taip aiškiai girdėjosi, kaip matėsi. Ir garso tikrai nebuvo per mažai – kiekis puikus. Tiesiog, su muzika nieko nevyko, arba nevyko tiek, kad tai kontrastuotų su fonine drono medžiaga. Kūrinio struktūrą šiek tiek gelbėjo kiekvieno solisto pasirodymo pabaigoje pasigirsdavęs apdorotu balsu tariamas žodis „Spąstai!“. Vieno atlikėjo konsolėje stovėjo integruotas mikrofonas, bet nepavyko pastebėti, ar balsą generavo jis (o tai būtų suteikę gražaus gyvumo pasirodymui).

Reikėtų atkreipti dėmesį, jog gyvumo pasirodymui įkvėpė liečiamu ekranu valdomos sąsajos. Matėsi ir girdėjosi, kaip atlikėjų judesiai tiesiogiai pavirsdavo garsais ar jų efektais. Po kai kurių atsistojimų vis tik pasikeisdavo muzikos tekstūra, buvo galima pasimėgauti kontrastuojančiais alla breve, tvyrančiais epizodais, industrial, glitch, noise, ambient garsynais, išsiskiriančiais iš konteksto. O vienas kitas krestelėjimas galva, pasukant potenciometrą, atrodė įtikinančiai, ypač, jeigu tai sutapdavo su pokyčiais garse.

Vis dėlto, ne visiems kompozicijos atlikėjams nuskilo proga atsistoti, todėl susidarė įspūdis, kad būtent jie ir liko įkliuvę spąstuose – savo naršyklėse be perstojo brausinantys ir skrolinantys.

Viskas užsibaigė kompozicijoje numatytu telefono skambučio signalu.

Viktorijos Lankauskaitės nuotr.

Antroje koncerto dalyje – tradiciškai – minimalizmo muzikos tėvo Terry Riley „In C“ (1964). Tai savotiškas lakmuso popierėlis atlikėjų meistrystei – kaip įskaityti daugiasluoksnes kūrinio idėjas ir nepakliūti į monotonijos spąstus. Jeigu palygintume su praėjusių metų interpretacija – anąmet kūrinys prasidėjo „In WC“ (ne visi atlikėjai spėjo susirinkti į kūrinio pradžią po pertraukos), o atlikimas publikos džiaugsmui truko nė daug, nė mažai – kone pusantros valandos. Šį kartą buvo kitaip. Koncerto vedėjas patikino, jog neužtruksim ilgiau kaip 40 minučių, ir stojusioje smalsioje tyloje pasigirdo įžanga, intriguojančiai primenanti amerikiečių sunkiojo metalo grupės Slipknot kūrinio „742617000027“ pradžią.

Viktorijos Lankauskaitės nuotr.

Atlikimo gairėse Riley rekomenduoja apytikslę 35 atlikėjų sudėtį, tačiau neprivalomai – su daugiau nei pusamžį gyvuojančiu kūriniu ekperimentuota taip, jog gausu tiek vieno atlikėjo interpretacijų (pasitelkiant analoginę sintezę, ar interneto naršyklėje integruotą garso signalą atkartojantį „The Repeater Orchestra 1.0“), tiek skaitmeninių garso dirbtuvių arba mikrokompiuterių ir C++ programavimo kalbos įgalintas versijas – išvis be atlikėjų.

Šio kūrinio problema tikrai ne natose – sugroti ir kartoti bet kurį iš siūlomų 53 trumpų melodinių motyvų nereikalauja jokių specialių muzikinių gebėjimų. Kaip ir pavadinimas (C-dur, turbūt, yra paprasčiausia tonacija, kokią galima įsivaizduoti), kūrinio natos kviečia savo paprastumu – vienas puslapis, ir pats autorius nereikalauja groti tų motyvų, kurie atrodo pernelyg sudėtingi. Tik čia grožį valdo laikas, elementų pokyčių dinamika ir tėkmė. Konkrečiau – dviejų ir trijų dalių metro modelių samplaika, šių ritminių elementų priešpastatymas ir jo plėtotė; savotiškos ritminės salos, sudarytos iš stambesnių verčių natų motyvų, išnyrančių repetityvioje tėkmėje. Taip pat ryškūs registriniai pokyčiai ir tikrai nemonotoniškas tonacinis planas (ironiška, bet do nata visame kūrinyje tvirtai parodyta vos 5 motyvuose): iš C keliaujama į G, tuomet vėl į C, ir viskas baigiasi F.

Tai – partitūroje, o visa kita Riley atiduoda į atlikėjų rankas, juos tarsi kviesdamas tapti bendraautoriais ir įkūnyti idėjas pačiom originaliausiom garsus skleidžiančiom priemonėm, kokias gali leisti žmogaus išmonė. Tam neabejotinai reikalingas visų kūrinio motyvų įsisavinimas, dėl ko įtikinamai atlikti kompoziciją be žmogiškojo elemento, vien tik per elektroninę sąsają, gali būti labai sudėtinga.

Viktorijos Lankauskaitės nuotr.

KTU studentų orkestras pateikė daug tembrinės įvairovės – šiame scenarijuje atlikėjų kiekis tikrai tapo privalumu. Motyvų garsinis išskirstymas erdvėje ir panaudoti efektai buvo pakankamai įtaigūs. Retsykiais pasigirsdavo grūvo užuomazgos, bet tik užgimusios jos ir pranykdavo gana nepatogiai skambiančiuose ritminiuose klasteriuose, sukeldavusiuose įtampą be išrišimo. Po koncerto pakalbinus atlikėjus paaiškėjo, kad melodinė medžiaga nebuvo sinchronizuojama tarp instrumentų, nė skaitmeniškai, nė analogiškai. Buvo pasikliauta rankiniu įrašytų motyvų paleidimu. O tai retrospektyvoje skamba kaip ekstremalus žygdarbis, suteikęs pasirodymui herojiškumo.

Anksčiau minėtus pavyzdžius norėtųsi papildyti dar vienu – projekto African Express interpretacija „In C Mali“, kurią palaimino pats kompozitorius, o populiariojoje kultūroje į ją buvo atkreiptas dėmesys dėl ansamblyje dalyvavusių grupės Blur ir Gorillaz lyderio Damon’o Albarn’o (vieno iš projekto sumanytojų) ir ambient muzikos korifėjaus Brian’o Eno. Tačiau tikrasis turtas šioje versijoje atsiskleidžia per vietinių Malio muzikantų įneštą ritmo ir tėkmės pojūtį. Sinchronizuotas, įvairiausių perkusinių instrumentų pulsas suklijuoja kompoziciją ir leidžia sekti besikeičiančias iš mažų pasikartojančių motyvų sudarytas ritmines mozaikas. Tad kodėl nepaieškojus grūvo? „In C“ gali būti pati geriausia ritmo mokykla net paties taikomiausio EŠM radijo hito prodiuseriams.

Viktorijos Lankauskaitės nuotr.

Paskutinė remarka prieš įjungiant šviesą

Gali pasirodyti, kad kuomet kalbama apie muzikos technologijas ir atlikimą, čia lūžta tradicijos, keičiasi konvencijos ir atsiranda labai daug pilkųjų zonų. Priešingai, didžiausi pokyčiai jau įvyko, tik, viso labo, tarpìnėje tarp atlikėjo ir klausytojo: anksčiau stovėdavo natų pultas, vėliau DJ pultas, o dabar – laptopas. Marcas Weidenbaumas teigia, kad moderniai robotikai mus ruošė dar Leonardo DaVinci su savo renesansiškais išradimų prototipais, o moderniai kompiuterijai ir programavimui – Ada Lovelace Bairon savo priešindustriniuose raštuose, beje, pranašaudama ir skaitmeninę mašiną, kuri kurs muziką. Todėl nūdieną mažai ką nustebins dar viena dėžutė su užklijuotu obuolio simboliu. Kur kas svarbiau – ką su tuo galima nuveikti ir perteikti?

Viktorijos Lankauskaitės nuotr.

Akivaizdu, tema apie performatyvumą laptop muzikos diskurse išlieka aktuali. Todėl neturėtų stebinti, kad elektroninės muzikos atlikėjams yra taikomi vis aukštesni standartai. Weidenbaumo aprašytame atvejy, kuomet dar 2006 m. San Francisko Yerba Buena menų centre kartu su Kronos kvartetu pasirodė trys elektroninės muzikos menininkai, yra įkūnyti trys sėkmingi laptop muzikos pasirodymo receptai. Pirmasis – tipinis, kuomet akivaizdu, kad atlikėjas ir jo įranga yra šaltinis, iš kurio sklinda sintezuoti, perdirbti, vietoje sugeneruoti ir ritmiškumo intenciją turintys garsai (net jeigu ritmas sulėtintas iki atpažįstamumo ribos, arba „drono“). Antrasis – tai dažniausiai patiria auditorija, stebėdama abstraktaus garso meno pasirodymus – neįmanoma suprasti, ką veikia atlikėjas. Gal tikrina elektroninį paštą paleidęs fonogramą? Tačiau viską atperka girdimas rezultatas, kuriame apdorojamas, moduliuojamas ir modifikuojamas aplinkui grojančių instrumentų garsas. Ir trečiasis – labai retai pastebimas, nes dažnai nelaikomas atlikimu – tai preciziškai fonogramas paleidžiančio, visos erdvės garsą formuojančio, kitų atlikėjų individualų, tarpusavio ir bendrą skambėjimą balansuojančio garso režisieriaus darbas.

Todėl būtina paminėti garso režisierių ir studijų koordinatorių Vytautą Kederį, kuris sėdėjo salėje su virtualiu pultu rankose ir stengėsi, kad visos atlikėjų idėjos pasiektų klausytojų ausis su mažiausiu meniniu nuostoliu. Tai – ne mažiau atsakinga pasirodymo dalis. Visi devyni garsininkų fiuzeliažai patys nesusijungė, menininkams stropiai talkino ir ištikimai pasirodymo klausė jaunesnių kursų kolegos. Reikėtų padėkoti ir apšvietėjui už visas ekstra-muzikines priemones. Nors, kam tie fejeverkai, jei yra ką klausyt?

Buvo garsiai, viešai ištarti kurso vadovų vardai (kurie nedalyvavo net ir nuotoliniu būdu). Tačiau liko nepristatyti pagrindiniai vakaro atlikėjai, todėl:

Domas Vaivada

Laurynas Kolodzeiskis

Laurynas Baškys

Kamilė Lebedytė

Norbertas Mickūnas

Viktoras Austys

Vakaris Žiūkas

Liutauras Baltrūnas

Jokūbas Pipiras

Šiuos vardus reikėtų įsiminti, kadangi juos jau girdime ar girdėsime visose savo mėgiamiausiose medijose. To ir palinkėkime vieni kitiems ateinančiais metais.

Advertisement

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: