Kovo mėnesio pabaigoje, po ketverių metų pertraukos vėl buvo surengtas legendinis, unikalus ir seniausias Lietuvoje vykstantis, tarptautinis džiazo festivalis „Birštonas 2022“.
Skaitytojams, turbūt, nereikia priminti, kokią vietą šalies kultūros istorijoje ir dabartyje užima šis festivalis, internetai – platūs, bet reikia paminėti, kad tai – jau XXI-asis džiazo maratonas, startavęs 1980 m., ir nuo to laiko vykstantis kas du metus. Toks ritmas, matyt, pasirinktas neatsitiktinai, kadangi džiaze niekas neploja į pirmą takto dalį, tik į antrą ir ketvirtą. Kita vertus, festivalis skirtas pristatyti šviežiausius ir naujausius lietuvių projektus, o, kaip sakė festivalio sumatytojas ir organizuotojas Zigmas Vileikis: „per metus ir bulvės nesudygsta“. Taigi, mūsų dėmesiui – beveik pusamžį išskirtinai Lietuvos modernią džiazo sceną reprezentuojantis renginys.
Festivalis vyksta viename gražiausių, nuolat atsinaujinančiame ir dailėjančiame Lietuvos kurorte. Pagrindinis veiksmas verda kruopščiai puoselėjamame ir profesionalią kultūrinę veiklą nuolat vykdančiame Birštono kultūros centre. Koncertų sezono metu čia pasirodo ne tik ryškiausi Lietuvos ir užsienio džiazo muzikos kolektyvai, bet ir klasikinės muzikos ansambliai bei solistai, didžiųjų Lietuvos miestų simfoninės muzikos orkestrai. Erdviose centro menėse dažnai eksponuojamos naujausios ir aktualiausios fotografijos bei dailės darbų parodos. Užėjus į centro patalpas nepajusi vis dar valdiškose institucijose gajaus, „čia ne mano“, požiūrio. Akivaizdus rūpestis švarai, detalėms, inventoriui. Jauku. Čia – Birštono kultūros NAMAI.
Festivaliui, kaip visuomet, ruoštasi itin skrupulingai. Nevertinant to, kad centre yra viena moderniausiai įrengtų salių, pritaikytų daugiafunkciam naudojimui ir gebanti suteikti aukščiausio lygio sąlygas tiek operos dainininkams, tiek roko grupei, tiek simfoniniam orkestrui (išimtis būtų tik fortepijonas – festivaliui instrumentą tenka skolintis iš kito kultūrinio šedevro – Birštono kurhauzo), viso festivalio įgarsinimui ir papildomai garso įrangai buvo pasamdyta kompanija „NGR servisas“, vadovaujama „Geriausio festivalio reverberatoriaus“ apdovanojimą pelniuso garso režisieriaus Valdo Karpuškos. Reikia pastebėti, kad gausios scenos technikų pajėgos didvyriškai susidorojo su uždaviniu, per tris dienas vienoje scenoje išpildydami 16 skirtingiausių kolektyvų techninius reikalavimus (neskaičiuojant jam session), garso patikras ir pasirodymus organizuodami sekundžių tikslumu. Vien ko vertas vaizdas, kuomet vedėjams pristatant kitą pasirodysiantį atlikėją, scenos planas transformuojamas iš bigbendui skirto į kvartetui pritaikytą. Ausy vis dar „reverberuoja“ prie aplinkos nederanti techninio kolektyvo kalbos kultūra, bet galima sakyti – formulės F1 komandos vertas pasirodymas.
Kitas, nemažiau reikšmingas festivalio reiškinys yra jo atributika, scenografija ir apšvietimas. Dar vaikystėje įstrigo tėvo dirbtuvėse kabantis 1984-ųjų metų festivalio plakatas. Tiesiog, spustelkite ir pasigrožėkite. Kiek fantazijos, kiek polėkio, kiek žaismės ir inspiracijos kūrybai. Ir taip kaskart. Šiemet – „klavi-kubas“, iš esmės atspindintis nūdienos užduodamų galvosūkių situaciją. Visi sprendimai turi savo formules, tik jos nėra lengvos. Kaip ir fortepijono klaviatūros rebusai. Ačiū Rimvydui Kepežinskui.
Būtent „kubų“ tema perduota ir scenografijai, kurioje įvairaus dydžio, besidriekiančių juodų kvadratinių figūrų siena – tartum stoglangiai į kitas erdves. O gal – tai savotiškas džiazo advento kalendorius? Juk pavasaris, ir Lietuvos džiazas gimsta tikrai čia. Dėmesį kausto, kaip organiškai šis, Irmos Mickevičiūtės kūrinys susilieja su apšvietimu (kompanija „STS“ ir šviesų dailininkas Norvydas Birulis). Atrodo, kad scenografijos medžiagiškumas ir spalva (juodi rombai įtvirtinti baltoje sienoje) leido šviesos menininkams transformuoti erdvę kaip tik užsigeidus. Tokiu būdu, keičiant apšvietimo spalvas buvo suformuota aibė skirtingų erdvių (nors scena – tik viena). Skirtingi atlikėjai, išlindę pro skirtingus stoglangius, gavo savo unikalią, skirtingą sceną. Konceptualu. Negalima nepaminėti, kaip muzikaliai apšvietėjai paryškino soluojančius atlikėjus, sekė kūrinių ir pasirodymų eigą, pabaigas. Jeigu nebūtų džiazo festivalis, atrodytų, kad viskas surežisuota. Tiek džiazo vien akims.
Publikos informavimui ir dokumentikai skirtas nemenkesnis dėmesys. Festivalį fiksavo ir transliavo Lietuvos radijas ir televizija. Koncertus vedė, išsamiai atlikėjų biografijomis pasidomėjęs, Darius Užkuraitis ir muzikologė Jūratė Kučinskaitė. Girdėtų ir negirdėtų džiazo temų pamiršti neleido kultūros centro foje eksponuojama retrospektyvinė daugelio autorių fotoparoda ir siurrealistinio Vytauto Suslavičiaus fotoprojekto „Įkalinti džiaze“ ekspozicija.
Drąsiai galima teigti, kad šių metų festivalis – tikras muzikinis akcentas, net sinkopė. Pirmiausiai todėl, kad prieš tai buvo pauzė. Nebuvo „du“ ir tai reiškia tik viena – driokstels ant „keturių“. Tradicinės trys autorinės fanfaros*, praskleidžiama scenos uždanga ir aiškūs, koncentruoti Zigmo Vileikio žodžiai, tobulai apibūdinantys šių metų festivalio aurą: „Mes laukėme vieni kitų keturis metus, mes laukėme šitų dviejų žodžių – jie čia, prieš jus“. Birštono džiazas, akivaizdu, labai lauktas, planuotas ir paruoštas.
*jeigu žinote, kas yra fanfaros autorius, parašykite komentaruose.
Tai buvo pirmoji recenzijų ciklo apie džiazo festivalį „Birštonas 2022“ dalis. Jeigu nekantraujate sužinoti, kas vyko toliau, apačioje įrašykite savo el. pašto adresą, spauskite „Prenumeruoti“, ir sulauksite individualaus pranešimo apie netrukus pasirodysiantį tęsinį.
mass.lt 