What’s up! (Kas nutiko?)

asm. archyvo nuotr.

“We need music…”

Šiandieną gerųjų pavyzdžių tikrai netrūksta. Įsijungiame “Youtube”, parašome EPIC WINS COMPILATION – prašom, galime grožėtis nuostabiausiais žmogaus laimėjimais, o kas nori, ir nesėkmėmis. Tas pats su muzika. Interneto platybėse galime atrasti nepakartojamų žinomiausių ir visai Lietuvoje nematomų atlikėjų pasirodymų.

Kas gali būti geriau už virtualų skaitmenų žaismą įspūdingos raiškos displėjuje? Tikras, gyvas, analoginis koncertas, kurį mums (lapkričio 23 d., Kauno filharmonijoje) padovanojo vienintelis, užsienyje žinomas, reguliariai su pirmo ryškumo džiazo žvaigždėmis (Bob Mintzer, Jukka Linkola, Frank Mantooth, Barbara Dennerlein, Randy Brecker) grojantis, Liutauro Janušaičio vadovaujamas Kauno bigbendas.

Pasidžiaugti tikrai yra kuo. Tikrąja to žodžio prasme, Lietuvos džiazo LIŪTO L. Janušaičio pastangos tęsti Kauno bigbendo tradiciją, pasikviečiant puikius muzikantus iš viso pasaulio, ir ne iš bet kur, o džiazo megapolių – New Yorko, Bostono, Tokijo – stulbina ir daug žada šalies džiazo mylėtojams. “Uždarytos sienos” yra kaip pamirštas blogas sapnas. Viskas ko reikia, tai labai norėti, tikėti ir siekti. Taip pat nepamirštas visų pamiltas, tradiciniu tapęs Kauno bigbendo koncertų tematizmas. Koncerto pavadinimas – “Šimtmečio istorija”.

Šį kartą Kaune viešėję amerikiečiai Felix Peikli (charizmatiškas klarnetas), Jason Hunter (tikro džiazo trimitas) ir Sofia Rubina (Baltijos džiazo vokalo RUBINAS) nuo pat koncerto pradžios žavėjo neužmaskuojamu meniniu talentu, išprusimu ir energija. Pagrindinis vakaro solistas F. Peikli tik įžengęs į sceną pasakė apie save viską – transatlantinė, 9-ojo dešimtmečio futuristinė balta avalynė, juodos blizgančios 8-ojo dešimtmečio kelnės, baltas 7-ojo dešimtečio švarkas ir retro šukuosena, turbūt iš 6-ojo. Ramus, savimi pasitikintis, ori eisena, šypsosi. Viskas puikiai atitiko vakaro temą. Nors J. Hunterio ir S. Rubinos pasirodymas buvo epizodiškas, jie taip pat nepatingėjo pakelti koncerto nuotaiką nuostabia scenos kultūra. Jasono dryžuota eilutė pasakojo apie svingo eros tradiciją, o Sofijos suknelė svingavo ir į antrą, ir į ketvirtą.

Tikrai taip, esame Kauno “GALA” koncertų salėje ir galime atsipalaiduoti klausydami šimtmečio palikimo, kurį taip artistiškai pristatė Felixas, klarnetu grodamas Duke’o “Foggy Day“, puikų Artie Shaw koncertą klarnetui (paklausykite youtube), modernų Jukka Linkolos “Pegasus“ ar Bob Mintzerio “In the 80’s”. Kartu su Liutauru gana dinamiškai valdydamas bendą (klarneto tembras gali lengvai paskęsti galingame mušamųjų ir varinių pučiamųjų fone) jis išliko ryškus ir subtilesnėse piano vietose, ir įrodė meistrišką instrumento valdymą ilgose, ištvermės reikalaujančiose soluotėse panaudodamas “grandininį kvėpvimą“. Kaip džiazo klarneto klasikas, Felixas nepristatė nei vieno Benny Goodmano kūrinio, tačiau to galbūt niekas nepasigedo, juolab kad jo soluotėse džiazo legendos muzikinės kalbos elementų buvo apstu.

Harlemo dvasia alsavo J. Hunterio trimito soluotės. Paprastos, aiškios ir linksmos intonacijos klausant bliuzą derėjo puikiai – lyg Salt Peanuts (riešutai su druska, arba Dizzy Gillespie džiazo standartas – aut. past.).

Vadindamas Sofiją brangakmeniu aš nesipravardžiuoju. Kad ir kur bebūtų – Talline, New Yorke, scenoje, gatvėje – ji visados taps pažiba. Jei kas prisimena neprilygstamą grupės “Incognito” pasirodymą festivalio “Kaunas Jazz 2007” metu, Sofija tai įrodė net nebūdama scenoje. Pagrindinė grupės vokalistė žaisdama su publika davė savo mikrofoną žiūrovams salėje, tarp kurių buvo ir talentingoji Sofija. Jos atlikta kadencija nepaliko abejingų ir “nunešė“ VDU Didžiosios salės stogą. Grįžkime į filharmoniją. Stogas liko sveikas, tačiau Sofijos dainuojama “Moonlight in Vermont” pripildė salę tikrojo džiazo vokalo, kurio tembro spalvos ir įvairovė gali perteikti istoriją be žodžių.

Bigbendo svečiai įnešė tikrą gaivumo gūsį, o jiems uoliai talkino džiazo talentai iš Lietuvos. Atliekant subtilų, autorinį F. Peikli “Noktiurną” bosininkas Nerijus Ardzevičius sugebėjo išgauti įtikinamą kontraboso tembrą, nors grojo Fender Jazz Bass bosine gitara. Per “Koncertą klarnetui” būgnininko Ąžuolo Paulausko (beje, taip pat profesionalaus klarnetininko) per floor tom’ą grojamas rifas idealiai atspindėjo kūrinio žanro meninę idėją. Skambėdamas tiksliame aukštyje ir vietoje, jis priminė orgelpunktą, itin būdingą instrumentinio koncerto žanrui.

Antroje koncerto dalyje atliktos Mike Tomaro “Conspiracy Theory” ir Bob Mintzerio “In the 80’s” kompozicijos tapo pagrindiniu koncerto akcentu. Ir nei kiek neperdėsiu, sakydamas, jog pagrindinį vaidmenį čia atliko ne puikieji atlikėjai iš užsienio, o mūsų tautiečiai kauniečiai. Tiksliau, tautietis Pranas Kentra. Įsidėmėkite šį vardą. Olandijoje mokslus baigęs ir jų tikrai nepamirštantis gitaros darbštuolis per “Conspiracy Theory” pagrojo visų dėmesį prikausčiusią soluotę. Kūrybinga harmonija, saikingas ir apgalvotas frazavimas privertė daugelį klausiusių kvėpuoti kartu. Sudėtingos melodinės idėjos ir techninės gėrybės nepaleido dėmesio iki pat galo.  Unikalumo gitaros tembrui davęs reverberis ir motyvuotas overdrive garso efekto panaudojimas soluotės kulminacijoje privertė publiką šaukti iš pasitenkinimo. Bravo! Kaip gera gyventi kartu! (tame pačiame laikmetyje – aut. past.)

“…but we cannot remain silent”

Bigbendo koncerto filharmonijoje tikslas buvo žiūrovų dėmesiui pateikti stilistiškai platų džiazo bigbendo muzikos spektrą, o tai yra nepaprastai sudėtingas uždavinys. Tarytum dalyvauti dideliame konkurse, kurio turuose reikia pristatyti skirtingų epochų kūrinius. Taip yra patikrinama atlikėjų erudicija, gebėjimas įsigilinti į įvairių laikotarpių problemas ir jas įtikinamai išreikšti grojimo metu. Ir tik geriausi gauna progą tai padaryti, jeigu “nesusimauna” dar per pirmąjį turą. Bet čia ne konkursas, nėra jokių “žiuri”, tik pasilinksminti nusiteikę žiūrovai. Niekas nieko nestabdys, publika demokratiška, jei nesupras vieno kūrinio, gal patiks kitas – pasirinkti tikrai buvo iš ko.

Tačiau kaip suprasti tai, kad nuo pat pradžių bigbendo atlikėjai akivaizdžiai scenoje demonstravo savo buitines, vulgarias problemas? Vien ko vertas išėjimas susikišus rankas į kišenes, arba atsinešant visus savo “reikmenis” – švarką, rankinę, vandens butelį – taip paverčiant sceną rūbine. Išbalę ir suraukti veidai nei trupučio nežadėjo pramogos, ką jau kalbėti apie kelionę po džiazo almanachą. Demonstratyviai, grojimo metu vartomos natos ir apsimestinai nerūpestingi žvilgsniai, suprask, turėjo perduoti nepagrįstą nepasitenkinimą: “man vienodai“ arba “man už tai nemoka“.

Panašu, kad nemokėjo ir garso režisieriui. Garsas, nors ne itin tokiai muzikai pritaikytoje salėje, buvo paskirstytas netolygiai. Dar viena pasirodymo ašimi pretendavusi būti triguba F. Peikli, saksofonininko Tomo Razmaus ir trimitininko Valerijaus Ramoškos soluotė pavirto garsų koliažu, kuriame saksofonas tiesiog pradingo. Tikrai nesveikintina garso režisieriaus iniciatyva dirbtinai įtakoti renginio menininį vaizdą – koncerto pabaigoje garso lygis buvo sukeltas kone dvigubai, dėl to klausytojams pradėjo skaudėti ausis. Tokia tradicija galbūt ir tinka geriausių “Pūko dainų” jubiliejiniame renginyje, tačiau tikrai ne džiazo koncerte.

Pasirinkta programa tapo ultimatyviu lakmuso popierėliu, parodžiusiu kas yra kas Kauno bigbende. Džiugu, kad būgnininkas gali groti greitai ir garsiai, artimiausias stilius vienam atlikėjui yra fusion, kitam free, o “In the 80’s” pučiamiesiems instrumentams suaranžuota unison sekcija suskambėjo puikiai, ritmiškai, lyg būtų daug kartų repetuota. Tačiau taip fragmentiškai atsiveriantis kognityvinis ir dvasinis bigbendo atlikėjų kapitalas kone kiekvieną koncerto akimirką, lyg koks antipodas, naikino išsikeltą tikslą – atkurti Džiazo muzikos istoriją. Nei swing, nei latin, nei funk pojūčio tikrai nebuvo ne dėl technininių galimybių, kurios nerūpi niekam, išskyrus patį atlikėją, stokos. Ir ne dėl regijono, kuriame gimėme. Viskas ko trūko – šypsenos veide.

Dažnai norėdami susikaupti, ar įsigilinti į kokį nors dalyką sutelkiame žvilgsnį, suraukiame kaktą, pasilenkiame ar nejučia suformuojame tokią mimiką, lyg būtume tikri rūpintojėliai. Lygiai taip pat atrodome, jeigu kamuoja rūpesčiai namie, darbe, meilėje ar gyvenime. Jeigu mums neįdomu, dairomės aplinkui, žiovaujame, nevalingai judiname koją. Jeigu jaučiamės pernelyg svarbūs, susikišame rankas į kišenes, ar kalbamės su aplinkiniais, kai to nedera daryti. Štai tokį vaizdelį matome Kauno bigbendo scenoje, kuomet tikrąsias muzikos paslaptis, pradėdami nuo linksmų “batų raištelių”, mums atskleidžia svečiai iš New Yorko.

Galbūt manote, kad kalbu ne apie muziką, tačiau priešingai, kaip tik čia Muzika ir prasideda. Muzika turėtų mus pakylėti virš kasdienybės.

Prisiminkime, žmonės visada ėjo džiazuoti tam, kad atsipalaiduotų – pamirštų visas supančias negandas ir gerai praleistų laiką. Tik gimęs džiazas buvo grojamas New Orleano bordeliuose, vodeviliuose Chicagoje, vėliau šokių ir muzikos klubuose New Yorke. Kito muzikinė kalba – dixieland, manouche, swing, bebop, hard-bop, cool jazz, fusion. Džiazas “vežė“ taip gerai, kad jį galų gale priėmė net tik uliavoti, bet ir klausyti ar net analizuoti mėgstantys skeptikai. Taip džiazas persikėlė į didžiąsias koncertų sales, festivalius ir net stadijonus. Bet jokiam klausytojui nebuvo įdomu, kad senatvėje Duke’as turėjo maldauti pinigų, o Bird’o dukra mirė vaikystėje nuo cistinės fibrozės.

Tokios mintys kyla žiūrint į Kauno Bigbendo, meno vadovo L. Janušaičio žodžiais tariant, Metų pasirodymą. Jeigu Jūs esate SCENOJE, parodykite mums Džiazo Šimtmečio, o ne savo metų, jei ne dienos istoriją. “We need music, when language fails us…” – sakė žymus amerikiečių akademikas dr. Cornelas Ronaldas Westas, “…but we cannot remain silent”. Tad pradėkime iš naujo – “WHAT’S UP!”.

Mykolas Bazaras 
 
 
1.  angl. k. – didingų laimėjimų kompiliacija
2. Pučiamųjų instrumentų atlikimo technika, kai panaudojant orą susikaupusį žanduose galima įkvėpti ir groti toliau, nepertraukiant frazės
3. Vargonų punktas, arba preiktas. Bose laikoma dominantės funkcija, dažniausiai preliuduojant solistui, prieš grįžtant į reprizą
4. angl. k. – “Mums reikia muzikos, kai paveda kalba, o negalime tylėti.”
Reklama
Įrašas paskelbtas temoje Muzikos kritika ir pažymėtas , , , , , , , , , , .Išsisaugokite pastovią nuorodą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s